2006-03-30

„Gaudė ežis lydį 2006“

Kai saulelė vėl atkopdama budino svietą, Ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės, Tūlas Kernius suskubo pavasarį sveikint Ir išėjo su daina ieškot, ežiai kur žiemoja. Sesės, savo ruožtu, ne iš kelmo jos spirtos, Iš pašalių ir urvelių subėgo aptarti kas vyksta, Dūsauti ėmė visaip, kad jas broliai paliko, Šitaip verkė, kad ašaros visą skautų centrą apsėmė. Tuo tarpu dainuodami broliai sau ėjo per kalnus, Anie vargo nematė, tik kamuolį spardė ir kaitinos saulėj. Apie ežius klausinėjo stropiai, kožno sutikto būro, O būrai, vos Bacą pamatę, viską porino noriai. Tos visos, kur ašarom skautų centrą užtvindė, Nebuvo pamirštos brolių, - betgi daug apkalbėtos. Kožnas vienas apie seses gražiais žodžiais čiulbėjo, O dažnas dar ir paskutinę maršką vardan jų nusivilko. Pavargę broliukai nusprendė prie upės sutūpti, Čia uodegą merkė į Verknę ir karpį cielą sugavo. Vargšas iš to strioko net oro įkvėpti nespėjo, Kai netikėtai ir taip nelauktai į žuvienę pavirto. Skilvį pilną prikišę, broliai toliau sau krypavo, Ieškojo ežio visur, bet tik vietinę fauną sutiko, Fauna gi, savo ruožtu, su golfu po mišką lekiojo, Iškišti pro langus veidus ir snukius visokius jie mėgo. Iš to strioko Bubukas mikliai įsiropštė medin, Dar kirvį sykiu pasičiupo, dėl visa ko pikto, O broliai, kur žemėj paliko, sausainius godžiai lesė Ir planą rezgė – kaip reiks iš to medžio Augustą iškelti. O čia netikėtai ant svieto naktis pasirodė, Tamsu taip paliko, nors durk man į akį, Laimei, - trobelę medžiotojų broliai atrado, Į vidų kaip mat sugužėjo ir krosnį pakūrė. Kas dėjos trobelėj – vien Kerniaus broliai težino, Tik juokas skardus ir skautiškos dainos girdėjos. Kaip sakoma pasakose „alų midų gėriau, Per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau....“