Pateiksiu šios dienos laikraščių antraščių apžvalgą, kaip radijo laidose rytais.

Vaiva Jusk | 2012-03-12

Labai rimtas darbas ir stipriai skamba. Ne veltui. Jau kuris laikas noriu parašyti apie tai, kas esame, kam priklausome, ką darome, kuo tikime, kame gyvename. Svajojau apie temą- aš tai valstybė, valstybė tai aš, tačiau...

Skaitant laikraštį akis kliūna už pavadinimų, o kas keisčiausia, kiekvieną pavadinimą perfrazavus galiu pritaikyti ne tik valstybei, o ir organzacijai. Dauguma žino ir supranta, kad organizacija yra valstybės sumažintas modelis. Tai, ką turime valstybėje, vienokiu ar kitokiu būdu turime organizacijoje. Grupės principas- padidinta/ sumažinta, bet tokia pati.

Pradedam?

D. Grybauskaitė: „Visi esame atsakingi už Lietuvos laisvę“. Visi esame atsakingi už organizacijos laisvę. Kas yra laisvė? Egzistavimas. Kas yra egzistavimas? Buvimas, veikimas, darbas. Visi esame atsakingi už savo organizacijos veikimą. Filosofuojame, kaip turėtų būti, kaip viskas turėtų vykti, kaip kas turėtų dirbti tam, kad MŪSŲ organizacija veiktų. Išeina, jei esam atsakingi, patys turim ir dirbt. Nesėdėt, nefilosofuot, nesiskųst, nes „Ir taip viskas blogai“, bet analizuoti, imtis ir veikti. Ir pradėti nuo savęs, savo vieneto, savo krašto.

Poetas M.Martinaitis sako, kad „Išmokti būti piliečiais nėra taip paprasta“. Žinoma, kad nepaprasta, nes valstybė vis kuriasi ir persikuria, reik susigaudyti, kas, kur, kame. Bet jei mes valstybėje esam funkcionuojantys kaip vienas organizmas- susigaudysim. Kažko gi reikia, kad jaustumėmės, kaip vienas organizmas. Kiekvienas padarome savo darbą, kurį esam pasiruošę, pažadėję padaryt- kaip organai. Mes pareigingi ir atsakingi. Tačiau tuos darbus kažkas turi suklijuot į vieną, padaryt iš jų visumą. Tai kas suklijuos viską visumon, kas bus tas kraujas, kuris padarys viską veikiančiu ir funkcionuojančiu- sujungiančiu? Čia ir atsiranda tas nepaprastumas, prasideda pilietiškumas, pareigų atlikimas savo organizacijai. Kai atiduodi pats save, nebeskaičiuoji, mano čia ar mano brolio, kuris yra taip arti, bet kartu ir toli nuo manęs ir taip nemaniškis, bet gal jis padarys kažką. O jei kartą kitą taip nepagalvočiau, o atsiduočiau pilnai ir būčiau tuo krauju, kuris suklijuotų atskirus veiksmus, imčiausi tos tikrosios atsakomybės, pareigos, kurią pasižadėjome įžodžiu vykdyti?

Ne veltui sako, reikia naujo kraujo, senasis yra brandus, pagrindas ir tvirtybė organizmo, tačiau naujas kraujas, gautas gali atnešti naudos. Organizmas gali ir nepriimti naujo kraujo, tačiau naujas kraujas su savimi atsineša savybių, būtinų atsinaujinimui, atšviežėjimui ir pradėjimui funkcionuoti iš naujo, nauja jėga.

Ne veltui Liuteronų vyskupas M. Sabutis klausia, „Kodėl šalyje, kuri išmaitintų dešimt milijonų gyventojų, vis mažiau vietos?“. Todėl, kad dažnai nenorime priimti naujo kraujo, kad yra konkurencija. Čia turime mąstyti, ką galime daryti, jei nenorime tos konkurencijos (nesveikos) orgnizacijoje,  vienete. Labai džiaugiuosi, kad pas mus yra daug nepadarytų dalykų, daug nenuveiktų darbų ir dėl to esu laiminga, kad turėsim šviežio kraujo, jei jį priimsim ir teisingai įvesime į organizmo funkcionavimą, jei duosim teisingas užduotis ir nebijosim susimaišyti, pasidalinti, plėstis, nes taip mes tobulėjam, augam ir bręstam būdami jauni.  

 

Kokios naujienos iš valstybės, tokios ir iš mūsų :)

 

 

 

Vaiva Jusk | 2012-03-12