BP "Skautų vadovui". 2 dalis

Jorė A. | 2012-03-08

1 dalis

SKAUTAS

Skautų lavinime pirmasis žingsnis į pasisekimą yra – žinoti, ką nors apie jaunuolius bendrai ir po to apie kiekvieną jaunuolį individualiai.

Dr. Saleeby savo pranešime Etinei Draugijai Londone pareiškė: „Pirmasis reikalavimas sėkmingam mokytojui yra jaunuolio būdo pažinimas. Jaunuolis ar mergaitė nėra vyro ar moters mažoji laida, nėra tuščias popieriaus lapas, ant kurio mokytojas galėtų rašyti. Kiekvienas jaunuolis turi savo keistų ypatybių, savo nepatyrimą, normalų paslaptingą dvasios stovį, kuriam turi būti taktingai padedama, padrąsinama ir formuojama, arba keičiama ir net stabdoma“.

Gera prisiminti, kiek įmanoma, kokios buvo jūsų idėjos jaunystėje ir tada jūs galėsite dar geriau suprasti jaunuolio jausmus ir pageidavimus.

Įsidėmėtini šie jaunuolio ypatumai:

Humoras

Reikia prisiminti, kad natūralus jaunuolis yra pilnas humoro, humoras gali būti plokščias, bet jaunuolis visuomet gali įvertinti sąmojų ir matyti daiktų linksmąją pusę. Kartu tai atskleidžia dirbančiajam su skautais maloniąją ir šviesiąją jo darbo pusę ir įgalina jį, jei tik jis įsijungia į linksmumą, tapti linksmu draugu, o ne prižiūrėtoju.

Narsumas

Paprastai ir vidutinis jaunuolis taip pat sugeba turėti drąsos. Jis nėra niurzgos būdo, nors vėliau gali tapti tokiu, kai jame miršta pagarba sau ir kai jis ilgai pabūvoja „niurzgų“ draugijoje.

Pasitikėjimas

Paprastai jaunuolis labiausiai pasitiki savo paties jėgomis. Todėl jam nepatinka, jei jis yra traktuojamas vaiku ir jei jam vis nurodoma, kas daryti ir kaip daryti. Jis daug mieliau bandytų veikti savarankiškai, net jei tai nuvestų jį į paklydimus, bet skautas, kad ir padarydamas klaidų, sukuria charakterį, bei įgauna patyrimo.

Aštriamintiškumas

Jaunuolis paprastai yra aštriamintis, kaip adata. Lengva išlavinti jį dalykuose, susijusiose su stebėjimu, daiktų įsižiūrėjimu ir jų reikšmės supratimu.

Jaudinimo meilė

Miesto jaunuolis dėl miesto aplinkos jaudinimų, ar tai būtų „pravažiuojanti ugniagesių mašina ar kova tarp dviejų kaimynų“, yra mažiau pastovus, negu kaimo broliai. Jis negali prisirišt prie kokio nors darbo daugiau, kaip du mėnesius, nes jis nori pasikeitimo.

Reagavimas

Jei jaunuolis atranda ką nors, kas jį sudomina, jis atsako į tai teigiamai ir eina, kur vedamas. Čia ir pasireiškia didvyrių gerbimas, kaip didelė skautų vaduo pagalbinė jėga.

Ištikimybė

Tai yra jaunuolio charakterio žymė, kuri turi įkvėpti begalinę viltį. Jaunuoliai, paprastai, yra vieni kitiems ištikimi draugai, ir tuo būdu draugiškumas išplaukia iš jų pačių. Tai yra pareig, kurią jaunuolis supranta. Jis gali pasirodyti savanoriškas išorėje, bet pagal bendrą taisyklę viduje jis yra labai mielai pasiruošęs gelbėti kitiems; ir skautų lavinimas tame randa gerą dirvą.

Jei kas atsižvelgia ir studijuoja tas skirtingas jaunuolio žymes, jis gali daug geriau pritaikinti lavinimą jo skirtingiems palinkimams. Tokios studijos yra pirmas žingsnis į sėkmingą lavinimą. Aš turėjau džiaugsmo vienintelis savaitės metu netikėtai sutikti skirtingose vietose tris skautus, kurie man buvo apibūdinti, kaip  buvę anksčiau nepataisomi jauni valkatos ir chuliganai, kol jie nepateko Skautybės įtakon. Jų vadovai, pastebėję jų gerąsias ypatybes, kurios juose slypėjo po blogosiomis, ir paėmę juos į rankas, davė jiems darbus, kurie atitiko jų ypatingus temperamentus, ir dabar tie trys jaunuoliai yra geri, malonūs vyrukai. Visi jie puikiai dirba ir yra visiškai skirtingo būdo su savo senaisiais „aš“. Vien tik dėl to vieno pasisekimo buvo verta vargti organizuojant vienetus.

Ponas Casson žurnale „Teachers‘ World“ taip aprašo tą sudėtingą gamtos kūrinį – jaunuolį:

„Kalbėdamas iš savo paties patyrimo, aš norėčiau pasakyti, jog jaunuoliai turi savo pasaulį, kurį jie patys sau sukuria; ir nei mokytojas, nei pamokos į tą pasaulį nepatenka. Jaunuolio pasaulis turi savo įvykius, matus, įstatymus, plepalus ir viešąją nuomonę.

Neatsižvelgiant į mokytojus ir tėvus, jaunuoliai palieka ištikimi savo pasauliui. Jie paklūsta savo pačių įsakymams, nors šie yra visai skirtingi nuo tų, kurių juos moko namie ir mokykloje. Jie su malonumu verčiau pakelia nesuprantančių suaugusiųjų bausmę, negu liktų negarbingais savo įstatymams.

Pavyzdžiui, mokytojo įstatymai mėgsta ramumą, saugumą ir išviršinį padorumą. Jaunuolio įstatymai yra diametraliai priešingi. Jie mėgsta triukšmą, riziką ir jaudinimą.

Linksmumas, kova ir valgis tai yra trys neišvengiami jaunuolio pasaulio elementai. Jie yra pagrindiniai. Apie juos jaunuoliai galvoja rimtai; ir jie nėra susiję su mokytojais ar vadovėliais.

Pagal jaunuolių pasaulio viešąją nuomonę, sedėti keturias valandas kambary prie rašomojo stalo yra ubagiškas laiko ir dienos šviesos eikvojimas.

Ar kam nors teko bet kada pažinti jaunuolį, normalų, sveiką jaunuolį, kuris būtų prašęs savo tėvą nupirkti jam rašomąjį stalą? Arba, ar kam nors teko bet kada pažinti jaunuolį, bėgiojantį gamtoje, kuris eitų ir derėtųsi su savo motina, kad jam būtų leista atsisėsti salione?

Iš tikrųjų ne. Jaunuolis nėra rašomojo stalo žmogus. Jis nėra sėslus. Jis nėra nei pacifistas, nei tikintysis į saugumą, nei knygų žiurkė, nei filosofas.

Jis yra jaunuolis – Dieva, laimink jį – sklidinas linksmumo, kovos, alkio, drąsos pokštams krėsti, triukšmo ir jaudinimosi. Jei jis nėra toks, - jis nenormalus.

Tevyksta kova tarp jaunuolių ir mokytojų įstatymo. Jaunuoliai laimės ateityje, kaip jie laimėdavo praeityje. Nedaugelis pasiduos ir laimės mokslingumą, gi didžioji dauguma tęs sukilimą ir išaugs gabiausiais ir kilniausiais vyrais tautoje.

Ar nėra tikras istorinis faktas, kad Edisonas, tūkstančio išradimų autorius, buvo savo mokytojo pasiųstas namo su pastaba: „Per kvailas mokytis“?

Ar ne teisybė, kad į mokslinio metodo išradėjus, Niutoną ir Darviną, jų mokytojai žiūrėjo kaip į avigalvius?

Ar nėra šimtų tokių įvykių, kada klasės apgavikai vėlesniame gyvenime tampa gerais ir naudingais? Ir ar tai neįrodo, kad mūsų dabartiniai jaunuolių palinkimų išvystymo metodai prašauna pro šalį?

Ar negalima jaunuolių traktuoti jaunuoliais? Ar mes negalime pritaikyti gramatikos, istorijos, geografijos ir  aritmetikos jaunuolio pasaulio reikalavimams? Ar mes negalime išversti savo suaugusiųjų išminties į jaunuolių pasaulio kalbą?

Ar jaunuolis pagaliau nėra teisus, laikydamasis savo teisės, žygdarbių ir nuotykių įstatymų?

Ar ne jis pastato veiksmą aukščiau mokymosi, kaip jis ir turėtų daryti?

Ar jis iš tikrųjų nėra stebėtinas mažas darbininkas, veikiąs savo nuožiūra, kai trūksta sugebančios vadovybės?

Ar nebūtų žymiai tikslingiau, jei mokytojai laikinai taptų mokiniais ir studijuotų stebuklingąjį jaunuolio pasaulį, kurį jie dabar veltui stengiasi pažaboti ir prislėgti?

Kam veržtis prieš srovę, jei srovė, pagaliau, teka teisinga kryptimi?

Mums ne laikas taisyti savo netikusius metodus ir stengtis sustatyti juos harmonijon su faktais. Kodėl mes turėtumėme užsispyrę skausmingai sakyti – „jaunuoliai liks jaunuoliais“, užuot džiaugęsi jaunuolių pasaulio stebuklingąja energija, drąsa ir iniciatyva? Ir ar gali būti tikram mokytojui kilnesnis ir artimesnis uždavinys, kaip linksmai vesti jaunuolio būdo laukines jėgas į visuomeninės tarnybos kelią?

Bus daugiau


Lordas Baden Powellis iš Gilvelio

SKAUTŲ VADOVUI (Aids to Scoutmastership)

Vertė s. Ona Saulaitienė ir A. Landsbergis

 


Jorė A. | 2012-03-08