Kas Naujo?

Skautų naujienos

2012-03-16

BP "Skautų vadovui". 3 dalis

Aplinka ir pagundos. Vieneto štabas ir stovykla. Kaip sužvejoti jaunuolius.

1 dalis, 2 dalis

Aplinka ir pagundos

Kaip aš sakiau, pirmas žingsnis į pasisekimą yra savo skauto pažinimas, bet antrasis žingsnis yra jo namų pažinimas. Tai yra įmanoma vien tik tada, jei jūs žinote, kokia yra jo aplinka, kai jis yra ne skautų tarpe. Tada jūs galite tiksliai pasakyti, kokios įtakos jį veikia.

Kur jaunuolio tėvų simpatija ir pritarimas yra užtikrinti, kur tėvai yra įvesti į bendradarbiavimą su didesniu susidomėjimu vieneto darbu ir Skautybės tikslais, draugininko uždavinys tampa, palyginti, šviesesnis.

Kartais namuose gali būti blogų įtakų, kurias reikia nugalėti. Be to, yra kitų blogų pagundų, su kuriomis draugininkas turi būti pasiruošęs kovoti. Bet jei jis yra perspėtas, jis gali taip sutvarkyti savo metodus, kad tos pagundos nepadarytų jo vyrukams blogos įtakos; ir tuo būdu jų charakteris išvystomas geriausia linkme.

Viena iš galingų pagundų yra filmos. Filmos neabejotinai yra jaunuoliams begaliniai patrauklios, ir kai kurie žmonės nuolatos vargina savo smegenis, kaip tam padaryti galą. Bet tai yra vienas tokių dalykų, kuriuos labai sunkiai įmanoma sustabdyti, net jei tai ir būtų visuotinai pageidaujama. Tikslas bet gi yra, kaip kuo geriau sunaudoti filmas mūsų tikslams. Vadovaudamiesi principu, jog sutikus bet kokį sunkumą jį reikia įvertinti ir pakreipti savo linkme, mes galėtume stengtis stebėti, kas filmose yra vertingo, ir tada panaudoti jas jaunuolio lavinimo tikslams. Be abejonės, jeigu jos nėra tinkamai prižiūrimos, sugestijos dėka jos gali tapti galingu blogio įrankiu; bet buvo padaryti ir dabar tebedaromi žingsniai tinkamai cenzūrai užtikrinti. Bet gi, kaip jos gali būti blogio jėga, taip jos gali būti paverstos ir gėrio jėga. Dabar yra puikių istorinių ir gamtos filmų, kurios duoda vaikui daug geresnį supratimą apie gamtos vyksmą, negu jo paties stebėjimas, ar bet kokios pamokos apie kurį dalyką. Istorijos gali būti mokoma akivaizdiniu metodu. Yra patetiškų ir heroinių dramų, taip pat yra dramų, pilnų gryno linksmumo, humoro ir juoko. Daugelis jų pasmerkia ir pajuokia visa, kas yra bloga.

Nėra abejonės, kad tas akivaizdinis mokymas gali būti pritaikytas taip, kad jis turėtų stebuklingai gerą veikimą, vaiko palinkimo ir susidomėjimo „kino rūmais“ dėka.

Mes taip pat turime prisiminti, jog filmos turi tą pačią įtaką į mokyklas, kurios pakreipia jas gerojon pusėn. Skautybėje mes negalime to daryti tuo pačiu mastu, bet mes galime sunaudoti jas, kaip paskatinimą mūsų pačių siekiams. Mes turime Skautybę padaryti pakankamai viliojančia, kad ji patrauktų jaunuolį, nežiūrint, kokie būtų priešingi viliojimai.

Jaunuolių rūkymas ir jo žala sveikatai; azartiniai žaidimai ir neskaistumas jų pasekoje; girtavimo blogybė; valkiojimasis su mergaitėmis; nešvarumas ir t.t. gali būti pataisomi tik tokio draugininko, kuris žino savo jaunuolių įprastą aplinką. To negalima padaryti uždraudžiant ar nubaudžiant, bet tik patiekiant ką nors mažiausiai tiek pat patrauklaus, bet teigiamai veikiančio.

Jaunuolių nusikaltimai nėra jiems įgimti, bet pagal asmens prigimtį priklauso nuo nuotykių dvasios, kuri glūdo juose, arba dėl jų pačių kvailumo ir drausmės trūkumo.

Įgimtas melavimas yra kita labai stipri vyrukų yda, ir, deja, išplitusi po visą pasaulį liga. Ji sutinkama ypač necivilizuotose tautelėse, bet kartu ir civilizuotuose kraštuose. Teisybės sakymas ir jo pasekoje žmogaus pakilimas į patikimą autoritetą sudaro visą skirtumą jo ir tautos charakteryje. Todėl mūsų pareiga yra daryti viską, kad mes galėtumėme skautuose pažadinti garbės ir teisybės dvasią.

Vieneto štabas ir stovykla

Didžiausioji priemonė prieš blogą aplinką, aišku, yra geros aplinkos suteikimas. Tai geriausiai įvykdoma vienetų štabų sueigose ir stovyklų pagalba. Minėdamas štabų sueigas, aš neturiu galvoje pusvalandžio mankštos sykį per savaitę mokyklos kambary, paskolintame ta proga – kas taip dažnai atrodė esąs dirbančiųjų su skautais tikslas, - bet tikrąją vietą, kurioje skautai jaustųsi, kad ji yra jų nuosavybė, net jei tai būtų ir rūsys arba pastogė; kokia nors vieta, kur jie galėtų susirinkti kiekvieną vakarą, jeigu reikalinga, rasti bendrą darbą, pasilinksminti ir įvairiu veikimu susidaryti šviesią ir laimingą atmosferą. Jei vadovas sugeba bent tai suorganizuoti, jis jau padaro labai gerą darbą, parūpindamas kai kuriems iš savo vyrukų tinkamą aplinką, kuri bus geriausiu priešnuodžiu tiems nuodams, kurie kitaip įšliaužtų į jų palinkimus ir būdą.

Stovykla (ir ji turėtų būti surengiama, kaip galima dažniau) yra dar tolimesnė ir net daug galingesnė priemonė, negu vienetų štabų sueigos. Atvira ir gaivi atmosfera, nuolatinės bendruomenės draugystė po palapinės audeklu, laukuose ir prie stovyklos laužo, įkvepia skautams geriausios dvasios ir duoda vadovui daug geresnės progos, negu bet kas kita, įsigyti įtakos savo skautų tarpe ir išryškinti juose savo asmenybę.

Kaip sužvejoti jaunuolius

Aš mėgstu palyginti žmogų, kuris stengiasi jaunuoliams suteikti geros įtakos, su žveju, išsiilgusiu pagauti žuvį.

Jei žvejys ant savo kukučio užmauna tai, kas jam pačiam patinka, gali būti, kad jis daug nepagaus – tikrai nepagaus būkščiųjų, laukinių žuvų. Todėl jis užmauna tai, ką žuvys mėgsta.

Taip yra ir su jaunuoliais; jei jūs mėginate pamokslauti, kas, jūsų nuomone, yra jaudinantis dalykas, jūs nepagausite jų. Kiekvienas ryškus „verksmingas sentimentalumas“ nubaidys gabiausius iš tų, kuriuos jūs norite sugauti. Vienintėlis kelias yra paskleisti ką nors, kas tikrai juos patraukia ir domina. Ir aš manau, kad jūs prieisite išvados, jog tuo yra Skautybė.

Vėliau jūs galite prinokinti tai, ką pagal jūsų pageidavimus jie turi turėti.

Norėdami laimėti sau jaunuolius, jūs turite būti jų draugais, bet iš pradžių neskubėkite jais tapti, kol jie nugalės savo drovumą jūsų atžvilgiu. F.D. How savo „Knygoje apie vaiką“ taip apibūdina tikslingąją kryptį šiame pasakojime:

„Žmogus, kuris kasdien pasivaikščiojimo metu praeidavo viena purvina gatvele, pamatė liesą berniuką, niūriu veidu ir blogai išsivysčiusiais sąnariais, žaidžiantį banano žieve prie kanalizacijos skylės. Žmogus linkterėjo jam; - berniukas išsigandęs susitraukė. Kitą dieną žmogus vėl linkterėjo. Berniukas nusprendė, kad nėra ko bijotis ir spjovė į jį. Sekančią dieną mažasis tik spoksojo. Po dienos, žmogui nueinant, jis sušuko „Hi!“. Po kiek laiko mažasis nusišypsojo į sveikinimą, kurio jisd abar pradėjo laukti. Pagaliau, triumfas buvo galutinis, kai berniukas – smulkus padarėlis – laukė prie kampo ir paėmė žmogaus pirštus į savo mažą kumštelį. Tai buvo tamsi gatvelė, bet ji tapo viena šviesiausių to žmogaus gyvenimo iškarpų“.

Bus daugiau


Lordas Baden Powellis iš Gilvelio

SKAUTŲ VADOVUI (Aids to Scoutmastership)

Vertė s. Ona Saulaitienė ir A. Landsbergis