You're in the army now

Gabija Didžiokaitė | 2012-01-26

Rugpjūčio 23 diena, trečiadienis

 

Dvyliktą valandą dvi vadovės  (sesės Gabija ir  Monika) ir septynios žygio dalyvės (sesės Džiuginta, Eglė,  Ema,  Erika, Ieva L., Ieva S.ir Leta) susitiko Vilniaus autobusų stotyje ir nors dalyvės nekantravo sužinoti, kur žygiuosime, važiuosime ir ką apskritai veiksime ateinančias tris dienas, vadovės neketino paslapties atskleisti taip greitai ir vietoje konkretuas atsakymo skautėms pateikė pirmąjį iššūkį – galvosūkį, kurį išsprendusios jos turėjo sužinoti žygio temą. Galvosūkis pasirodė iš tiesų tikras iššūkis, bet galop jį  vargais negalais išsprendus, paaiškėjo žygio pavadinimas:  „You are in the army now“.

 

Pavadinimui buvo neatsitiktinai parinkti legendinės grupės Status Quo dainos žodžiai – visos dalyvės trims dienoms tapo Lietuvos skautijos armijos kareivėmis, kurios per ateinančias dienas turėjo įsijausti į Lietuvos Savanorių  armijos, kovojusios  1919 – 1920 metų Neprikalusomybės kovose, gyvenimą, susipažinti su lemiamomis Giedraičių kautynėmis ir užsitarnauti kuo aukštesnį karinį laipsnį. Kaip priklausomybės LS armijai ženklą visos žygio dalyvės gavo kamufliažinį kaklaraištį, kurį jau puošė pirmasis kaspinėlis, reiškiantis žemiausiąjį,  eilinio kareivio, laipsnį.       

 

Pirmą valandą devynios sesės sėdo į autobusą,  vežantį į Giedraičių miestelį. Kelionės laikas neprailgo – artimiau susipažinome ir linksmai pasišnekučiavome. Giedraičiuose mūsų jau laukė  trečioji žygio vadovė, sesė Miglė, kuri mums davė pirmąją užuominą: turime rasti parduotuvę,  kurioje yra mūsų ateinančių dienų  maisto  atsargos. Radusios parduotuvę ir pasiėmusios maistą toliau keliavome sekdamos skautiškais kelio ženklais.  Paėjėjusios porą kilometrų nusprendėme sustoti pailsėti ir papietauti – saulė kepino iš tiesų kaitriai. Pavalgiusios kelionę tęsėme toliau ir netrukus su daina pasiekėme sodybą, kuri ateinančias dienas mums atstojo namus. Sodybos šeiminkai mus pasitiko su šypsena, iki šiol jie, matyt, nebuvo matę skautų, kurie nors neša nelengvas kuprines, žygiuoja sutartinai ir traukia linksmą, skautišką dainą.

 

Įsikūrėme nepaprastai gražioje vietoje – ant Kiemento ežero kranto, kur stovėjo tiesiog traukte traukianti medinė žaidimų aikštelė, bet laiko pramogoms nebuvo ir netrukus apsiginklavusisos kirviais ir pjūklais sesės puolė įsirenginėti stovyklos. Po poros valandų dar ne seniai tuščią stovyklavietę papildė laužavietė su trikoju ir suoliukais, indauja, indaplovė ir rūbų džiovykla.

 

Puikiai atliktu darbu nusprendėme pasidžiaugti vandenyje: plaukiojome, šokinėjome nuo lieptelio ir nardėme, tačiau netrukus teko lipti iš vandens, nes iki saulėlydžio reikėjo įvykdyti dar ne vadovių paruoštą užduotį.

Pasiskirsčiusios į  komandas lavinome savo taiklumo   įgūdžius, žaisdamos dartus,  mėtydamos kankorėžius į įvairaus dydžio talpas ir mušinėdamos badmintono musytes pro skirtingo dydžio vainikus. Taip pat netruko ir komandos dvasią keliančių užduočių – statėme palapines ir pionierijos statinius užrištomis akimis, bandėme sukrauti tokį laužą,  kurį uždegus vieninteliu  degtuku, šis pradegintų špagatą ir  žaidėme minų lauką, šokolado upę bei kontrabandą,  kurioje skautės tiesiog sužibėjo – neliko nė menkiausios abejonės, kad jos be vargo praneštų slaptą žinutę pro priešo teritoriją.

 

Įvykdžiusios visas užduotis jau pasijutome išalkusios, tad ėjome virtis vakarienės. Jos metu sužinojome paskutinę šios dienos užduotį: vakaro laužui pasiruošti maskuotę. Skaučių maskuotė buvo labai kokybiška – prisirinkusios daugybę lapuočių šakų skautės apsimetė vienu dideliu krūmu ir joms netgi pavyko išgąsinti vadoves. Išgėrusios kakavą, dainavome ir žaidėme skautiškus žaidimus, o tuomet palinkėjome viena kitai labos nakties ir išsiskirstėme. Dalis sesių nuėjo miegoti, kitos liko prie laužo budėti.

 

Rupjūčio 24 diena, ketvirtadienis                                

 

Aštuntą valandą skautes pažadino vadovės ir pranešė, kad už 10 minučių prasideda rytinė rikiuotė. Rikiuotės metu buvo pranešta dar geresnė naujiena: iš karto po rikiuotės skaučių laukia krosiukas ir... rytinė, kariška mankšta, kuri kaip vėliau paaiškėjo tikrai nenusileido toms, kurios daromos kariuomenėje. Skautės turėjo  šliaužti purvu, šokinėti maišais ir įveikti „pelkę“ šokinėjant nuo kupsto ant kupsto bei kuo greičiau perlįsti per 3D voratinklį, kol galiausiai galėjo pliūkštelėti į vandenį atsivėsinti.

 

Iš karto po to sekė pusryčiai  ir netikėtas, bet  labai malonus sodybos šeimininko Dariaus Laurinavičiaus siurprizas – jis visas skautes pavaišino savos gamybos, naminiais ledais, tačiau laiko ilgai sėdėti ir smaguriauti nebuvo – reikėjo krautis daiktus ir pasirūpinti, kad pastovyklė būtų palikta tvarkingai. Prieš išeidamos dar spėjome atlikti paskutinę, komandos dvasią stiprinančią užduotį – skraidantį kilimą. Per didžiausius vargus skautėms vis dėlto pavyko apversti kilimą ir saugiai atsistoti kitoje jo pusėje. Užduotis, nors buvo nelengva, bet tikrai linksma ir visos labai džiaugėsi galop ją įvykdžiusios.

 

Kaip tik tada atvyko mūsų „asmeninis lėktuvas“ – mokyklinis autobusiukas, už kurį Medeinos draugovės skautės ir jų vadovės yra dėkingos Giedraičių Antano Jaroševičiaus mokyklos direktorei Vilei Petkūnienei. Malonus vairuotojas Valdas mus pavežė iki žygio pradinio taško ir daugiau papasakojo apie Giedraičių apylinkes. Kelionė truko vos 15 minučių ir  jau netrukus mums teko susidurti su didžiausiu išbandymu – žygiu, bet visų pirma skautėms teko išsiaiškinti, į kokį miestelį joms reikės nukeliauti.

 

Paaiškėjus miestelio pavadinimui – Pusnė, kuris buvo užšifruotas Cezario šifru, pradėjome žygiuoti. Miestelį pasiekti užteko keliolikos minučių ir čia mes sustojome pasiklausyti vadovių istorijos pamokėlės: apie tai, kas tos Nepriklausomybės kovos, kodėl Giedraičių kautynės buvo tokios svarbios ir kaip kareiviams sekėsi pasiekti Pusnę.

 

Toliau  žygiavome link netoli Šiupienių dvarvietės esančios 154 aukštumos, šalia kurios lietuvių kareiviai sutiko pirmąjį lenkų pasipriešinimą. Sužinojome, kad po ilgų ir įnirtingų kautynių tiek Šiupienių dvaras, tiek 154 aukštuma atiteko lietuvių kariuomenei. Mes į šią kalvą užkopėme papietauti ir buvome sužavėtos nuo čia atsiveriančių vaizdų.

 

 Pavalgiusios gavome sekančią užuominą, nurodančią, kur eiti toliau. Iššifravus rebusą paaiškėjo, kad  tai Bekupė. Paėjėjusios 4 kilometrus, kiek išsukome iš kelio link Dūdėnų ežero. Čia sustojome ir žaidėme vėliavos pagrobimą. Vieta šiam kariniui žaidimui buvo pasirinkta neatsitiktinai, būtent čia vienas iš Lietuvos pėstininkų pulkų kovėsi su lenkais.

Pavargusios po energingo žaidimo, paprašėme vietinių gyventojų, kad leistų mums savo pakrantėje išsimaudyti. Maudynės buvo smagios, o be to atgaivino.

 

Patraukėme toliau ir netrukus pasiekėme Bekupę – čia sustojome pailsėti, bet laiko ilgai stoviniuoti nebuvo, nes jau artinosi vakaras, o mums prieš akis  buvo dar ne mažas gabalas kelio. Žygiavome pirmyn ir už keleto kilometrų priėjome skautišką kryžių su užrašu „Budėk“. Čia sustojome pailsėti ir, kol bandėme atgauti prarastas jėgas, iš vadovių lūpų išgirdome pasakojimą apie šį kryžių, jo simboliką. Visa tai  vadovės buvo girdėjusios iš paties kryžiaus autoriaus, kuris dėl prastos sveikatos pats atvykti ir papasakoti negalėjo. Tačiau laiko ilgai poilsiauti nebuvo, po kelių minučių skautės jau ėmėsi gerojo darbelio – su vadovių pagalba nupynė milžinišką laukinių gėlių vainiką, kuris papuošė kryžių.

 

Tuomet patraukėme toliau, visos džiaugėsi, kad buvo likęs vos daugiau nei kilometras kelio, nes paskutinės jėgos buvo beišsenkančios, vis dėlto į stovyklavietę sugrįžome traukdamos nuotaikingą dainą. Vos tik pasidėjus daiktus, čaižus vadovių švilpukas jau kvietė į vakarinę, vėliavos nuleidimo rikiuotę. Jos metu, kaip ir vakar, skautės gavo užduotį: pasiruošti vakaro laužui 4 skautiškus žaidimus ir 2 dainas. Kol vadovės virė skanųjį čili troškinį, skautės planavo pasirodymą vakaro laužui ir repetavo. Pavalgius atėjo eilė linksmajai programos daliai, kuri ilgai netruko – po sunkios ir ilgos dienos skautės jautėsi pavargusios ir išsiskirstė miegoti, tačiau čia dienos nuotykiai nesibaigė.

 

Jau po poros valandų į palapines „pasibeldė“ vadovės ir paprašė keltis ir eiti kartu su jomis. Paėjėjusius kiek toliau nuo stovyklavietės, vadovės paprašė nusiauti batus, užsirišti akis ir susikibti vorele. Nuo rasos šlapia žolė iš karto išvaikė visus miegus, tačiau čia netikėti pojūčiai nesibaigė – vadovės buvo paruošusios visą pojūčių takelį: skautėms teko eiti per smėlį, akmenis, medžių šakas ir lapus, laukines kriaušaites ir net... dilgėles. Įveikus trasą buvo galima atsirišti akis – tolimesnį kelią žymėjo žvakutės, nuvedusios ant liepto, kur skaučių jau laukė vadovių paruoštas saldumynas. Pasišnekučiavusios ir pasigrožėjusios žvaigždėtu rugpjūčio dangumi, skautės palinkėjo viena kitai labos nakties, išsiskirstė ir sugrįžo į šiltus miegmaišius.

 

Rugpjūčio 25 diena, penktadienis

 

Šįryt vadovės skautėms leido pamiegoti ilgiau, bet ne tiek, kad nuo gulėjimo pradėtų skaudėti šonus. Jau devintą valandą skautes pažadino skardus vadovių švilpukas, pranešantis, kad už 10 minučių prasidės rytinė rikiuotė. Pasisveikinus ir pakėlus vėliavą nebebuvo ko gaišti – skautės išbėgo į trasą. Įveikus krosą, laukė mankšta vandenyje ir ją vainikavusios maudynės.

 

Iškart po to atėjo eilė pusryčiams ir nors avižinė košė buvo labai skani, skaučių akys sužibėjo nauja šviesa išvydus sodybos šeiminką. Į klausimą: „Skautas labai žioplas bus, jeigu pražiopsos...“, jos jau žinojo atsakymą („...ledus“) ir nekantraudamos puolė šlamšti šaltųjų gardėsių, tačiau laikas ir vėl mūsų nelaukė: vadovės netrukus visas sukvietė ant lieptelio į pirmosios pagalbos pamokėlę: jos metu sužinojome, kaip padėti draugui, jei šis susilaužė ranką, nusidegino ar įsipjovė.

Kaip tik tada įsidienojo ir atėjo laikas nostalgiškajai stovyklos daliai: daiktų krovimuisi, pionierijos statinių griovimui ir uždarymo rikuotei, kurios metu vadovės trims skautėms: Ievai M., Ievai L. ir Emai įteikė švilpukus – aukščiausio, generolo leitenanto, laipsnio ženklą. Šį įvertinimą merginos gavo neatsitiktiani – jos nuosekliai ir atkakliai „lipo karjeros laiptais“, aukštesnį laipsnį užsitarnaudamos už teisingai atliktas užduotis, žinias ir iniciatyvą.

 

Nepaisant to, kad stovykla buvo uždaryta, vis dar buvo darbų, kuriuos reikėjo nuveikti prieš atsiveikinant. Pirmiausia reikėjo atsidėkoti stovyklos šeimininkams, kurie maloniai priėmė ir skautes vaišino pasakiško skonio ledais. Atsidėkojome, atlikdamos gerąjį darbelį, išravėdamos sodybos šeiminkų gėlynėlį. Tuomet patraukėme į Giedraičių miestelį, kuriame mūsų jau laukė vadovių paruoštas orientacinis žaidimas.

 

Gavome užuominą ir išskubėjome ieškoti pirmojo objekto. Kiekviename pukte buvo paliktas Lietuvos vėliavos gabalėlis, kurio kitoje pusėje buvo užuomina apie sekantį objektą. Suradusios paskutinį punktą ir surinkusios visas vėliavos dalis patraukėme į autobusų stotelę, kur mūsų jau laukė vadovės ir... ypatingai malonus siurprizas – pilnas maišas guminukų – net du kilogramai.

 

Matyt, pirmą kartą gyvenime guminukų buvo pakankamai. Besigardžiuojant saldumynais ir bandant atgauti kvapą po aktyvaus orientacino, atvažiavo autobusas į Vilnių ir mums teko atsisveikinti su sese Migle, kuri liko Giedraičiuose, pačios įsėdome į autobusą, kuriame valgydamos paskutinius guminukus dalinomės ką tik patirtais įspūdžiais ir labiausiai įstrigusiomis šio žygio – stovyklos akimirkomis.

 

Nepraėjo nė valanda ir mes jau buvome Vilniuje, bet niekas atsisveikinti ir skirstytis dar nenorėjo, todėl išsitraukėme duoną, sviestą. Sesė Leta prisidėjo prie bendro pietų stalo praturtindama jį dešra. Susitepėme sumuštinius  ir pietūs buvo tikrai skalsūs, tad liko nemažai nesuvalgytų sumušinių, kuriuos nusprendėme atiduoti vargingam žmogui. Šis atrodė labai laimingas – padarėme dar vieną gerąjį darbelį. Dar ilgai būtume sėdėjusios ir plepėjusios, bet atvyko tėveliai. Paskutinį kartą sustojome į ratą griausmingam „Ciku caku“ ir nors šypsnis greitai paliko nustebusių praeivių veidus, o aidas išsisklaidė tarp stoties sienų, prisiminimai iš šio žygio – stovyklos gyvi ir dabar, o jo metu įgyta patirtis jau niekur nebeprapuls..

 

Gabija Didžiokaitė | 2012-01-26