BP gyvenimo istorija. Karinis gyvenimas (2)

Jorė A. | 2012-01-22

Šis vyr. sktn. St. Jakšto pasakojimas spausdintas knygoje "Tau, vadove" (1977 m)

Pirma dalis, antra dalis

Grįžta į seną savo pulką. 1893 m. pulkininko Baker Russelio pakviestas, BP vėl grįžta į 13ąjį husarų pulką, stovėjusį tuo metu Airijoje. Čia jis randa senų savo draugų ir su įprastu atsidėjimu griebiasi darbo. Pasižymėjęs per manevrus, atkreipė į save generolo Wolseley dėmesį. Kai vėliau lordas Wolseley rengį ekspediciją į ašantų kraštą, jis atsiminė sumanų kavalerijos karininką, kuriuo buvo BP, ir pakvietė toje ekspedicijoje dalyvauti.

Ašanti krašte. 1894 – 1896 m. karo ekspedicija į ašanti kraštą buvo ketvirtoji iš eilės, nes pirmosios nebuvo pavykusios. Ekspedicijos tikslas buvo pašalinti visų neramumų priežastimi buvusį ašantų karalių Prempeh.

BP ekspediciją sudarė vietinis pionierių dalinys. Nuo pajūrio ligi to krašto sostinės Kumasi („Mirties vieta“) reikėjo nutiesti 150 mylių kelią. Darbas buvo sunkus, nes reikėjo nugalėti neįžengiamus miškus, kurie buvo išraižyti daugybės upių. Be to, reikėjo kovoti su ligomis, moskitais ir klasta.

Išvalytos džiuglės ir pastatyta daug tiltų. BP uždavinys buvo žvalgyba ir pionerija, kur jis sutvirtino patyrimą ir įsigijo daug reikalingų žinių. Šis žygis buvo sėkmingas ir apsiėjo be kraujo praliejimo. Ašanti kraštas buvo užimtas, karalius Prempeh su karaliene ir visu „dvaru“ paimtas į nelaisvę, karalius buvo išvežtas į Elminą ir gyveno ligi 1924 m., kol jam, „vilkui su išlaužtom iltim“, buvo leista grįžti į gimtinę. BP ašantuose niekados nepamiršo. 1923 m. jam rašė kapitonas Rantray: „Seni ašantai vis jus atsimena, vadindami Kantakye arba „vyru su didele skrybele“.

Po šio žygio baigėsi Ašanti karaliaus žiaurumai ir žmonių kankinimas. Per trumpą laiką kraštas pakilo, miestai sumodernėjo, žmonių gerbūvis pasitaisė.

Matabelų žygis. Po ašantų žygio BP buvo pakeltas į pulkininko leitinanto laipsnį ir grįžo Airijon. Tačiau netrukus vėl gavo Vyr. Štabo paskyrimą. Dabar BP buvo paskirtas ekspedicijos štabo viršininku pas Frederick Carrington. Jis šiuo paskyrimu buvo labiausiai patenkintas ir tai jis vadino kaip įdomiausius savo gyvenime nuotykius. Ši ekspedicija ypač patvirtino, kad geras žvalgymas privalo sugebėjimo ir drąsos, o BP tuo pasižymėjo.

Matabelos kraštas mums yra žinomas Rodezijos vardu, kurs tos ekspedicijos metais buvo beveik laukinis ir baltųjų kolonistų mažai tegyvenamas.

Matabelai giminingi zulams, o į tas sritis juos atvedęs Unzilikati XIX a. pradžioje. Ten atsikėlę, jie nuolat plėšė apylinkės sritis. 1890 m. jų krašto didelius plotus užėmė anglas Rhodes. Dabar, kai senu papročiu, matabelai išėjo plėšti, jie sutiko pasienio policiją, kuri juos išvaikė. Rhodes užėmė ir jų sostinę Buluwayo. Matabelai nerimo. Tie metai buvo jiems sunkūs, nes lietinga vasara ir šarančiai sunaikino derlių, o maras – galvijus. Dėl šių nelaimių, žinoma, buvo „kalti“ baltieji. Vadų kurstomi jie sukilo ir 10000 jų apsupo sostinę.

Atvykusi iš Keiptauno šio skyrelio pradžioje minėtoji ekspedicija po 3 savaičių atkaklių kautynių matabelus privertė pasiduoti. BP tame žygyje vadovavo būriui, kuriame buvo kalnų pėstininkų kuopa ir daug savanorių būrų ir kolonistų. Savo uždavinį jis gerai atliko.

Prieš puolimą BP atliko žvalgybą ir padarė tikslius ir vertingus žemėlapius.

Dėl savo žvalgybinių žygių BP vietinių gyventojų buvo vadinamas „Impeesa“, kas reiškia vilką, kuris niekad nemiega. Čia jis laimėjo gerą kario vardą ne tik savųjų, bet ir priešų tarpe.

BP niekada nevengdavo pavojaus, kuris jį stačiai viliodavo; taip jis ir įsigijo tikro žvalgo atsargumą. Jo drąsa – su atsargumu mokėti skaityti ženklus – padarė jį didžiausiu žvalgu.

Po šio žygio, įvedus krašte tvarką, BP 1897 m. pradžioje grįžo į Angliją.

Paskutiniame žygyje jis dirbo drauge su pulkininku Plumer, ir būsimasis maršalas BP mokėjo duoklę už sugebėjimą ištirti ir išgauti stebuklingiausių žinių apie kalnų įtvirtinimus ir jų paslaptis. Čia BP pirmas pritaikė vietos sąlygoms uniformos pakitimus. Pavyzdžiui, čia buvo priimta ir kaubojų skrybėlė: ji buvo praktiška, lengvesnė negu šalmas, apsaugodavo nuo saulės ir, einant per krūmus, pridengdavo akis ir ausis.

Iš savo paskutinės ekspedicijos į Matabelą jis parašė knygą „Matabelos žygis“ (1896), kuri iš jo raštų yra labiausiai skaitoma.

Šio žygio pergyvenimus, patyrimą ir išvadas BP vėliau panaudojo skautiškoms pratyboms.

Vėl Indijoje. Po Matabelos žygio jis buvo pakeltas pulkininku ir 1897 m. paskirtas 5 – ojo dragūnų pulko vadu Indijoje. Nors ir nenoriai skyrėsi su savo senuoju pulku, bet su įprastu entuziazmu ir nuoseklumu atsidavė naujam darbui. BP pastangos padaryti savo vyrus laimingais greitai laimėjo jų simpatiją. Svarbiausias jo darbas buvo naujų pratybų metodų pritaikymas. Visą įgulą jis paskirstė mažais pustuzinio vienetais, kas paprastai vadinama patruliais. Tie, kurie pratybose pasižymėdavo ir gerai atlikdavo uždavinius, gaudavo teisę nešioti specialų atsižymėjimo ženklą, o tai buvo kompaso šiaurės poliaus rodyklės galvutė.

1899 m. BP išvyksta tėvynėn atostogų, drauge su savimi parsiveždamas savo daliniams skaitytų paskaitų ir praktiškų pavyzdžių – „Žvalgybos pagalbinių priemonių“, angliškai „Aids to scouting“ rankraštį. Dar prieš jį išspausdindamas, pasirodžius būrų karo pašvaistei, BP gauna naują paskyrimą specialiam žygiui vėl į Pietų Afriką.

Mafekingasnedidelis miestelis, tačiau anuo metu svarbus susisiekimo geležinkelio mazgas tarp Keiptauno, Rodezijos ir Trasvalio. Dėl to ir anglai ir būrai buvo įsitikinę, kad tas, kas turės Mafekingą, valdys ir visą Pietų Afriką.

BP buvo įsakyta organizuoti Bečuanlando ir Rodezijos sienų gynimą, neleisti būrams paimti svarbiųjų Buluwaya ir Mafekingo pozicijų, puolimo atveju kiek galint ilgiau atlaikyti, kol ateis pagalba. Sienos, kurias BP turėjo ginti, buvo apie 500 mylių. Savo jėgas todėl jis turėjo perskirti: viena dalis liko Rodezijoje, kita dalis – Mafekinge.

1899 rugsėjo 9 d. BP, gavęs iš Transvalio įspėjamąjį savo agento pranešimą – „Laukiam didelio lietaus, žiūrėkit savo šieno“ – pasirengė gynimuisi: civilius gyventojus išsiuntė į Keiptauną, o su kariuomene įsitvirtino mieste.

Būrai, vadovaujami generolo Cronje, prieš puldami Rodeziją, pirma buvo pasiryžę paimti Mafekingą.

Kriugeris, Transvalio respublikos prezidentas, pasiuntė anglams ultimatumą pasiduoti. Po rugsėjo 13 d. pirmojo susidūrimo, rugsėjo 16 d. gen. Cronje pasiūlė anglams pasiduoti. BP pasiūlymą atmetė. 2000 gynėjų stojo prieš 9000 gerai ginkluotų puolančių būrų. Reikėjo pakelti sunkią kovos naštą.

Mat nuo Mafekingo išlaikymo priklausė anglų prestižas vietinių tautų tarpe. Įvykis apie garsųjį apsupimą virto pasaka ir sujaudino pasaulį. Ir, nežiūrint į tai, kad viešoji pasaulio opinija ir simpatija nebuvo gynėjų pusėje, tačiau geras vadas, o su juo ir drausmė ir susiklausymas nulėmė laimėjimą, pašalinusį ilgam laikui nenutrūkstančius vietinius kivirčus ir praskynusį kelią naujoms pasaulio pažangos idėjoms.

Tačiau ne karo eiga ir laimėjimai mus domina, o labiau tai, kad pasitikėjimas ir patikėjimas visa pakelia ir daro.

Mafekinge be karių svarbias pareigas atliko savanorių berniukų tarnyba. Jiems buvo patikėta taip svarbi ryšių ir pašto tarnyba. Jauni berniukai tai, kas jiems buvo patikima, atlikdavo su pasišventimu ir drąsa. Dėl to jie gavo net Mafekingo kadetų vardą ir liko istoriniu pasišventimo ir pareigingumo pavyzdžiu.

Šis „atradimas“ BP palengvino kitų pokarinių uždavinių įvykdymą. Šiuo pavyzdžiu BP suorganizavo ir apmokė žemės policiją pokariniam Pietų Afrikos sutvarkymui. Jaunų vyrų policija buvo parengta taip, kad ja galima būtų pasitikėti įvairiose nenumatytose aplinkybėse. Griežta disciplina ir pasitikėjimo auklėjimas parengė darbščius, budrius ir didelį darbą atlikusius jaunuolių būrius. Koks tai buvo sunkus darbas, galima būtų suprasti tik iš to, kad po šio karo BP teko sutvarkyti kraštas, didesnis kaip Vokietija ir Prancūzija, paėmus drauge.

Sakoma, kad ligi Mafekingo BP buvo tik gabus, energingas, ištvermingas, sumanus anglų karininkas, kokių anglai, ypač kolonijose, turi daug. Mafekingo apgynimas, trukęs net 217 dienų, BP išskyrė ir pagarsino. Mafekingo išvadavimas visos Anglijos buvo entuziastingai sutiktas – gaudė bažnyčių varpai, namai puošėsi vėliavomis.

Mafekingo agulimui pasibaigus, BP pakeltas į generolo majoro laipsnį.

Po paskutinio karo Pietų Afrikoje BP atšaukiamas į tėvynę ir 1903 m. paskirtas anglų kariuomenės kavalerijos inspektorium. Tuo metu jis aplankė Kanadą, JAV, Vokietiją, Rumuniją, Italiją. 1905 m. plačiai apkeliavo Afrikos kraštus.

Praslinkus penkeriems metams po Pietų Afrikos operacijų, BP pakeliamas į generolus leitenantus. Dabar jau atrodė, kad su tuo baigsis kariška BP karjera, nes jis buvo pasiekęs aukščiausiojo įvertinimo ir pagerbimo.

Atsižvelgiant į BP sumanumą ir neišsenkamą entuziazmą jis buvo kviečiamas visur, kur reikėjo atlikti rūpestingą žygį ar padėti geros organizacijos pagrindus.

Lordui Haldane prikalbėjus, jis ėmėsi dar vadovauti naujosios žemyno armijos Northumbrian divizijai, kur jis atliko didelį auklėjimo ir organizacijos darbą.    

Ketvirtojoje dalyje - skautybės minties atsiradimas.

Visos iliustracijos pieštos BP 

Jorė A. | 2012-01-22