Šis vyr. sktn. St. Jakšto pasakojimas spausdintas knygoje "Tau, vadove" (1977 m)

Vakarinėje Londono miesto dalyje, netoli didelių miesto sodų Hyde Parko yra ramių pavėsių Stanhope gatvė, kokių Londone yra tūkstančiai.

View Larger Map

Ten 1857 metų vasario 22 dieną pirmą kartą praregėjo nuostabųjį pasaulį kūdikis, kuriam likimas lėmė būti Pirmuoju Skautu ir Skautų Sąjūdžio Kūrėju ir Šefu.

Robertas Stephensonas Smythas Baden-Powellis – toks jo pilnas vardas – buvo gausios šeimos sūnus. Jo tėvas, H. G. Baden Powellis, buvo Oksfordo Universiteto profesorius, Karališkosios Mokslų Akademijos narys, parašęs daugelį filosofijos ir teologijos veikalų. Jis buvo anglikonų bažnyčios dvasininkas, mėgęs gamtą, malonus santykiuose su žmonėmis. Tačiau mirdamas savo didelę šeimą paliko neperturtingose sąlygose. Po tėvo mirties (1860) visas šeimos ateities rūpestis teko pakelti motinai. Jo motina, Henrieta Grace, buvo admirolo W. H. Smytho duktė ir profesoriaus Piazzi Smytho, karališkoko Škotijos astronomo, sesuo.

BP, kai jam buvo dveji

Ir pati Anglija tada kitaip atrodė. Tai buvo karalienės Viktorijos laikai. Londone tebuvo tik atsiradę arklių traukiami tramvajai, buvo požeminis geležinkelis su mažiukais garvežiais ir dujomis apšviečiamais tuneliais. Šių dienų akimis, Londonas tada buvo archajiškai senoviškas.

Kai mirė tėvas, Robertas tebuvo trejų metų. Po tėvo mirties šeima persikėlė į Hyde Park Gate South, kur prabėgo Roberto vaikystės metai. Čia jis išėjo ir pirmąją motinos mokyklą. Jo motina, didelės pagarbos ir garso moteris, savo šeimos auklėjimo uždavinius atliko su dideliu pasišventimu, iniciatyva ir drąsa. Be savo kasdienių darbų ji daug laiko pašvęsdavo domėjimuisi ligonių darbu ir moterų auklėjimu. Ji turėjo nemaža gabumų piešti ir buvo gera akvarelininkė. Savo vaikus pratino būti lauke ir gyventi po atviru dangumi. Iš jos, suprantama, ir jaunasis Robertas nuo pat mažens išmoko mylėti ir stebėti gamtą ir vadovautis gautu jos dėsningumo ir grožio patyrimu.

Robertas iš septynių Baden Powellių vaikų buvo penktasis. Vyriausiasis sūnus Waringtonas po tėvo mirties tebuvo 13 metų amžiaus. Baigdamas keturioliktuosius metus, pradėjo mokytis jūrininkystės „Conway“ laive. Šioje srityje jis dirbo su dideliu atsidėjimu ir entuziazmu. Su laivu jis nesiskirdavo net ir šventadieniais: tomis dienomis jis pasiimdavo savo jau pakankamai suaugusius brolius ir plaukiodavo po jūrą. Čia ir jaunasis Robertas gana greitai išmoko valdyti laivą, stovyklauti, virti ir griežtai vykdyti vyresniųjų įsakymus. Broliai keliavo, iškylavo ir aplankė daug savojo krašto vietų. Čia Robertas įsigijo gero gamtininko ir žvalgo patyrimą.

Su Baden Powellių šeima buvo pažįstamų daug žymių anglų šviesuomenės žmonių, tėvo draugų. Iš jų, dažnas šeimos svečias, pirmasis pastebėjęs jaunojo Roberto gabumus piešti, buvo John Ruskin. Berniukų labai mėgiamas buvo jų giminaitis tiltų statytojas inžinierius Robertas Stephensonas. Dažnai juos lankydavo ir žymus anglų rašytojas Thackeray; jo dovaną – sidabrinį šilingą – BP išklaikė visą savo gyvenimą. Šių prietelių žodžiai ir patarimai buvo reikšmingi jaunųjų vaikų ateičiai.

Pirmoji mokykla, kurią BP pradėjo lankyti, buvo Kensington Square. Sukakus 11 metų, BP įstojo į Tunbridge Wello mokyklą. 1971 metais jis išlaikė egzaminus į Charterhouse mokyklą. Ši mokykla turėjo istorinį vardą. Charterhouse kadaise buvo vienuolynas, įsteigtas 1371 m. Tačiau, viešpataujant Henrikui VIII, vienuoliai buvo ištremti, o jų perdėtnis nužudytas. Gražios gotikos senoviškieji rūmai per kelis šimtmečius ėjo iš rankų į rankas, kol teko Thomui Suttonui, kuris 1613 m. įsteigė ten mokyklą. Ir štai tyliose buvusio vienuolyno, kadaise krauju apšlaistytose, sienose suaidėjo linksmų berniukų triukšmas ir juokas, berniukų, kurie įžengė į tuos rūmus mokytis, kad galėtų kurti gražesnį, negu praeityje, pasaulį. Ta mokykla pasidarė viena didžiausių ir geriausių Anglijos aukštesniųjų  mokyklų. Šalia senųjų rūmų ten išaugo visas naujųjų mokyklos trobesių miestelis.

Po dvejų metų ši mokykla buvo perkelta į Godalmingą. Netoli mokyklos buvo tankus, netvarkingas miškas, kuriama dažnas BP buvimas išmokė jį sėlinti krūmais, sekti pėdsakus, stebėti paukščių ir žvėrių gyvenimą, vikriai sugauti ir meistriškai išsikepti kurį žvėrelį, pasistatyti palapinę, vartoti mažąjį kirvuką...

Šioje mokykloje BP praleido kelerius metus.

Trylikos metų BP  buvo vidutinio ūgio, rudų garbanų, žvalių ir labai linksmų atvirų akių, kurios jam laimėdavo daug draugų. Nors jis ir nebuvo geriausiu mokiniu nei atletu, tačiau dėl savo linksmumo, taktiškumo, mandagumo ir tvarkingumo jis naudojosi visų populiarumu ir širdingumu.

Atsitikdavo kartais, kad ir jis suklupdavo, tačiau mokėjo greitai nepalankias sąlygas įveikti ir vėl laimėti palankumą. Nemėgo tuščių ir negerų kalbų bei kvailų šposų ir sugebėjo tinkamai paveikti draugus. Visus apkrėsdavo gera nuotaika.

Mokykloje dėl savo jaunatviškos nuotaikos, draugiškumo ir tvarkingumo jis nejučia pasidarė berniukų vadovu.

Mokyklos darbas jam gerai sekėsi. Pamokas ruošė tvarkingai, mėgo žaidimus, nežinojo nuobodžių ir tuščių valandų. Gražiai žaidė futbolą mokyklos komandoje ir jau mokykloje pramoko taikliai šaudyti.

Matematika ir klasikinės kalbos jam sekėsi blogiau, labai nemėgo graikų kalbos. Tačiau ir čia ne tik nenusimindavo, bet pasistengdavo dar ir draugams padėti.

Jis pasižymėjo jumoru, piešimo ir vaidybiniais gabumais, kuriuos stengėsi visą gyvenimą išnaudoti. Pasakojama, kad kartą, rengiantis mokyklos pristatymui, netikėtai susirgo vienas artistas. Mokytojo prašomas, BP sutiko jį visiškai nesirengęs pavaduoti. Scenoje taip puikiai ir juokingai atliko prancūzų kalbis pamoką, kad privertė juokais plyšti jaunų žiūrovų salę. Laimė tik, kad prancūzų kalbos mokytojas į vakarėlį nebuvo atėjęs... Kaip artistas komikas, BP turėdavo didelį pasisekimą.

Būdamas mokykloje BP gavo ne tik bendrųjų žinių, bet drauge jis įsigijo daug praktiškų žinių, kurias vėliau panaudojo skautybei, apie tai tada dar visai negalvodamas.

1876 m., baigęs Charterhouse mokyklą, BP norėjęs įstoti studijuoti į Oksfordo universitetą ir į tą patį skyrių, kur jau studijavo jo vyresnysis brolis Jurgis. Tačiau, tenka pažymėti, kad čia jis turėjo pergyventi vienintėlį jo gyvenime nepasisekimą: egzaminavęs jį profesorius pareiškė, kad jo pasirengimas esąs „per menkas“. Po šio nepasisekimo jis ryžosi palikti universitete laisvuoju klausytoju, bet netikėtas įvykis pastūmėjo jį į tokį kelią, apie kurį pirmiau jis nebuvo nė pagalvojęs.

BP teko kartą skaityti sąlygas norintiems tapti karininkais ir todėl pats sumanę (nors ir be vilties) dalyvauti šiame konkurse. Ir pats nustebo ir nustebino savo draugus, kai, pasibaigus konkursui, sužinojo, kad iš septynių šimtų konkursio dalyvių jis laimėjo kavalerijos dalykų antrąją, o pėstininkų dalykų – ketvirtąją vietą. Laimėję konkursą kandidatai buvo pasiųsti į karo kursus Sandhurste, o pirmieji šeši paskirti tiesiai į pulkus.

Atsitiko taip, kad BP pavasarį vaigęs aukštesniąją mokyklą, rudeniop jau buvo paskirtas į 13-ąjį husarų pulką.

Universitetui neteko atitaisyti savo klaidos, nors atitinkamo fakulteto dekanas dr. Lidell ir parašė BP motinai: „Gailiuosi, kad neturime BP įrašyto į mūsų studentų sąrašus“.

Dabar BP teko paprasta anglų šeimų jaunesniųjų sūnų dalis – dirbti kolonijoje. Metropolyje ne visiems yra vietos darbo, o kolonijoje energingiems jaunuoliams buvo lengviau pasižymėti, iškilti į viršūnes ir laimėti ateitį. 

2 dalyje - BP karinis gyvenimas