Riteriškumas ir teisingas žaidimas

Jorė A. | 2012-01-17

Iš lordo Roberto Baden Powell‘io knygos „Skautų vadovui“

Viduramžių riterių kodeksas yra šių dienų džentelmeno elgesio pagrindas. Riterių romantika patraukia visus berniukus ir apeliuoja į jų moralės jausmą. Riteriškumo kodeksas apimdavo garbę, susivaldymą, mandagumą, drąsą, altruistišką pareigų atlikimą, tarnavimą kitiems ir vadovavimąsi tikyba.

 

Anglijos karaliaus Henriko VII laikais riterių įstatai skambėjo šitaip:

  1. Riteriai niekad nenusiima šarvų, išskyrus nakties poilsį
  2. Jie turi:
    1. ieškoti nuotykių, kad galėtų pasižymėti narsumu ir laimėti garbę;
    2. ginti vargšus ir silpnuosius
    3. padėti kiekvienam, kas prašytų jų pagalbos teisingame ginče;
    4. neįžeidinėti kitam kito;
    5. kovoti už krašto saugumą ir gerbūvį;
    6. dirbti dėl garbės, bet ne dėl pelno;
    7. niekad nesulaužyti pažado;
    8. aukotis krašto garbei;
    9. verčiau garbingai mirti, kaip gėdingai bėgti.

Riterių idealai ir teisingo žaidimo jausmas gali būti puikiausiai įskiepyti berniukams. Jie išugdo juose stiprų teisingumo pajautimą, kuris, norint sulaukti tikrai gerų piliečių, yra būtinas.

Įprotis matyti dalykus iš kito žmogaus matympunkčio gali būti lavinamas per lauko žaidimus. Žaidžiant laikomasi griežčiausių taisyklių. Tuo būdu žaidėjai turi susivaldyti ir išlaikyti gerą nuotaiką. Žaidimui pasibaigus, nugalėję užjaučia nugalėtuosius, kurie savo ruožtu sveikina laimėtojus. Šitaip elgtis reikia pratinti berniukus tol, kol jiems toks elgesys darosi visiškai įprastas.

Dar viena priemonė teisingumo ir džentelmeniškumo jausmui lavinti – tai diskusijos, ruošiamos įvairiomis temomis, kuriomis visi berniukai domisi ir kurios duoda abiem pusėm progos savo nuomonei reikšti ir ją ginti. Tuo būdu berniukai įpranta suprasti, kad kiekvienas svarbus klausimas turi dvi puses ir kad nedera be kritikos susižavėti tuo, ką vienas kalbėtojas nors ir gražiai pasako, neišklausius antrojo, jam priešingo kalbėtojo. Tiktai išklausius abi puses ir apsvarsčius jų žodžius, daromos galutinės išvados ir pasiryžtama prisidėti prie vieno ar prie antro.

Kad berniukai įprastų savarankiškai spręsti, geriausia balsuoti ne rankos pakėlimu, kada neatidūs arba abejoją berniukai prisideda prie daugumos, bet duoti jiems popieriaus lakštelius, kuriuose jie parašo „taip“ arba „ne“. Šis būdas verčia berniukus galvoti ir apsispręsti.

Dar viena gera priemonė berniukams šioje srityje lavinti tai ruošiami teismai ar tariamieji tardymai. Jei viskas rimtai pravedama ir laikomasi tikro teismo procedūros, ši praktika nepamainoma, norint lavinti teisingumo jausmą ir leisti berniukams patirti, kokios gali būti jų pilietinės pareigos, jei tektų kada nors stoti liūdininkais teisme arba būti prisiekusiais tarėjais.

Tam pačiam reikalui tarnauja draugovės garbės teismas. Berniukai, būdami garbės teismo nariais ir šiuo atveju tikrai atsakingi, jie pajaučia savo nuomonės svarbumą ir savaime verčiami rūpestingai apsispręsti, išklausius abiejų pusių argumentus.

Taigi, sumanus draugininkas, norįs išmokyti berniukus teisingai žaisti, atsisakyti egoizmo bei jausti pareigą kitų atžvilgiu, gali rasti daugybę progų skautams lavinti, visvien ar po atviru dangumi ar kambaryje.

Nors ir pakankamai nenušviečiau šio klausimo, tačiau jaučiu, kad iš visų dalykų, kuriuos čia nagrinėsime, šios priemonės, mano nuomone, vienos pačių svarbiausių susivaldančiam piliečiui išugdyti.

 

Bus daugiau

Jorė A. | 2012-01-17