Dar truputėlį apie Atvirkštadienį

Julija Andrijauskaite | 2012-01-15

Jau penktadienio vakarą susirinkę į slaptą pasitarimą aptarti reikalų rinkosi slaptų slapčiausia taryba. Kuri ir sumanė šią idėją, jog vadovų pasaulį reikia apversti aukštyn kojom, kad jie vėl galėtų pasijusti skautų amžiaus bei prisimintų gerus jaunystės laikus.

Šeštadienio rytą sulaukėme ankstyvųjų svečių, kurie puikiai nusiteikę ir be galo žvalūs iškeliavo į nuotykių kupiną kelionę. Ten galėjo tarpusavyje susidraugauti, pabendrauti bei išbandyti skilties darnumą.

Manau visiems įdomi ir pačių dalyvių nuomonė:

Nuo pat ryto ore tvyrojo keistumo dvasia - diena maišėsi su naktimi, žiema su pavasariu, o tie, kurie paprastai vesdavo gentį dviems dienoms pavirto paklusniais vedamaisiais. Susirinkus prie medinių Višakio Rūdos bokštų mažoji gentis išsirinko vadą – Aivarą Smailiąją Šakutę. Šis savo gentį tuoj pat išvedė į didžiąją girią. Eita buvo niekam nežinomais tikslais, tačiau tarp kitų genties narių tvyrojo ramumas ir pasitikėjimas. Sustojus prie pirmosios pušies gentis išsirinko vardą ir dėka ypatingos formos vėliavos tapo „Kapišonų“ gentimi-skiltimi. Žygio metu didžiojoje girioje buvo palikinėjami ženklai idant nepasiklystų vėliau tuo pačiu keliu eisianti drauginga gentis. Tankėjant giriai, Paulius Greitoji Koja pastebėjo keistą ženklą - šuns galvą rodančią genčiai kelią tolyn. Kelias buvo ilgas, saulę keitė sniegas, bet Kapišonai ėjo nesustodami, o kartais ir pabėgėdami. 

 

Kelionės viduryje, pačioje girios tankmėje susitiko ir išgėrę Taikos Arbatos puodelį, bei pasidalinę šokolado plytelę leidosi tolyn vedini jau vieni kitų ženklų. Neilgai trukus po susitikimo Kapišonų genčiai ženklai įsakė sustoti ir įsikurti laikinąją stovyklą. Užsikūrus laužą ir siunčiant dūmų signalus skiltis sulaukė maisto, kuris tiesiog akyse sušoko į žarijas, o vėliau nepastebimai pasotino ir skrandžius. 
Laikinąją stovyklą gentis paliko jau sutemus ir sparčiai traukdami per paslaptingą voratinkliais apraizgytą mišką leidosi ieškoti Medinių Višakio Rūdos bokštų. Šiuokart didysis genties vadas saugojo savo žmones nuo miško monų gale, o priekyje vis skubėjo Dovilė Tikslusis Ženklas ir Gytis Šviesusis Laužas. Po nežymių girios ir vienkiemių tyrinėjimų gentis sėkmingai pasiekė  šiltus namus, kur jų jau laukė visa Vadų Taryba.
Pasakojimą užrašė Laima Žvitrioji Akis.

 

Niekas neliko nuskriaustas ir manau visi liko patenkinti :}

Vakarop, jau visiems sugįžus į jaukius Višakio Rūdos klebono namus,
gavome gardžią, pačių vadovų paruoštą, vakarienę su nuostabiais, muilo
skonio, agurkėliais.
Pavakarieniavus leidomės į pamirštus laikus, prisiminėme senus
žaidimus, bet atradome ir naujų, dainavome senas geras ir iki gyvo
kaulo žinomas dainas bei išgirdom ir visai naujų. Pažaidę "Ateivius"
ir "Mafiją" leidomės į galvosūkių gelmes, o ten galvą pasukti tikrai
buvo dėl ko.
Po vakaro laužo visi patraukė ieškoti sau šilto guolio. Sumigę, visai
nieko neįtardami, vadovai galvojo, kad galės pailsėti. Bet ne!
Organizatorių komanda buvo sugalvojusi dar vieną nedidelę staigmenėlę.
2 val. nakties, pakėlę vadovus, jie juos atsivedė iki šaltinėlio, kur
laiptai į koplyčią buvo nušviesti žvakių šviesa. Koplyčioje liepsnojo
mūsų meilės vadovams širdis ir kabojo mūsų padėkos už tai ką jie
padarė ir ko ne, nes visgi mes mylim savo vadovus! Ačiū Jiems.

Paskutinę dieną pakilę iš tikrai saldaus miego turėjome rytinę
rikiuotę, pusryčius, o po jų žaidėme labai smagų bombų žaidimuką.
Vykdėm visokiausias užduotis, o vyr. skautininkas turėjo net
specialiai jam sugalvotą užduotį: išvardinti visus tarybos narius,
bet deja šią užduotį pirmiau turėjo įgyvendinti Kapišonų skiltis, tad Tomui
Rakovui galvojom kitą užduotėlę. Linksmai pažaidę bombų žaidimuką,
pasisprogdinę ėjome jau krautis daiktų ir ruošėmės namolio. Susidėję
daiktus paskutinį kartą susirinkom į rikiuotę, visi pasidžiaugę ir
laimės palinkėję keliavom link namų. Kas su mašinom, kas su
traukianias, bet visi gerai ir laimingai pasiekėme juos.
Manau visi tikrai liko patenkinti ir be galo laimingi!
Ačiū jums ir ačiū mums!

Įspūdžiais taip pat dalinosi sesė Rūta.

Atvirkštadienio slaptoji taryba!

Julija Andrijauskaite | 2012-01-15