Petras Jurgelevičius sako, Petras Jurgelevičius žino: svarbiausia yra saviugda

Vaidas Karlonas | 2012-01-09

Neįprastas reginys vakar įvyko Vilniaus Vytauto gimnazijos patalpose, kuriose nebuvo nei per daug šalta, nei per daug šilta. Sunku nustatyti, kiek įtakos reginio genezei turėjo oro temperatūra, tačiau vienas jaunuolis į mokyklą įžengė vienas, o išėjo su dvejomis merginomis abejose parankėse, bei dešimties vaikinų būriu akylai saugančiu jo užnugarį. O, regis, viskas turėjo būti kitaip, t.y. merginos turejo eiti su manimi, o vaikinų galėjo ir visai nebūti. Mėgindamas išnarplioti šią painiavą, nors ir užanty slėpdamas pavydą, vis tik kalbinu savo likimo žlugdytoją ir tikiuosi, kad jis arba liurbis arba mikčius, o mano likimas po trijų dienų prisikels.

-    Kodėl nuviliojote mano merginas?
-    Taip jau gavosi. Bet tik tu nenusimink, pamėgink tame įžvelgti šviesiąją pusę ir nenustok vilties.
-    Ačiū už padrąsinimą, taip ir padarysiu. Bet prieš tai gal atsakytumėte man į keliolika klausimų, kurių nesu pasiruošęs iš anksto, tad nežinau nuo ko pradėti.
-    Atsakyčiau.
-    Hmm. Tai jūs tipo skautas?
-    (Juokiasi) Labai geras klausimas. Taip, aš skautas, bet ne visai tipo. Nors žiūrint iš kurios pusės pažiūrėsim. Štai Lietuvoje mes žengiame tik pirmuosius žingsnius, beje su tavo nusižiūrėtomis merginomis, todėl aš ne tik pats esu skautas, tačiau dar ir skautavimo propaguotojas. Dėl šios priežasties vakar ir atvykau į Vytauto gimnaziją, kad paskaityčiau paskaitą apie skautus ir susilaukčiau bent minimalaus dėmesio. Manau savo tikslą pasiekiau, nes kitaip turbūt nebūtum man paruošęs klausimų, kurių išties ir nesugebėjai paruošti. Antai, jeigu tu irgi taptum skautu, tai tikriausiai išsiugdytum tokį atsakomybės jausmą, kad klausimus man parengtum dar net nežinodamas, kad aš į juos atsakinėsiu.
-    Jūs čia kažkaip neigiamai mane vertinate. Aš mėgstu improvizuoti. Bet kalbame ne apie mane. Štai jūs sakote, jog esate skautavimo propaguotojas. O kas jums „užpropagavo“ šią idėją?
-    Sena istorija. Grįžau į Lietuvą iš už Atlanto, pamačiau lietuviško beržo grožį, antrąsyk pamilau Lietuvą ir nutariau jai atsiduoti.
-    Nutarėt Lietuvai atsiduoti per pirmą pasimatymą?
-    Na tai nebuvo mūsų pirmasis pasimatymas. Bet jeigu būtų buvęs ir pirmasis, tikriausiai bučiau nutaręs identiškai. Pratęsdamas savo žodį, galėčiau papasakoti, kaip karo metu pasitraukęs iš Lietuvos, pradėjau dalyvauti lietuvių liaudies sąjungos veikloje. Praktiškai buvau jauniausias tos organizacijos dalyvis, tačiau pats būdamas jaunas supratau, kad reikia rūpintis, kad jaunimas taip pat  pradėtų dirbti tautos ir Tėvynės labui. Didelio pasirinkimo neturėjau, nes turėjau daug draugų, kurie buvo skautai. Jie man ne tik parodė, kaip turi elgtis tikrai savo Tėvynę mylintis jaunuolis, tačiau ir priėmė į savo gretas.
-    Tai susidėjote su lenkais?
-    Susidėjau su gerai organizuota skautų draugove. Taip tai buvo lenkiška draugovė, nes lietuviškos nebuvo. Bet derėtų atsižvelgti, kad tik dalyvaudamas tos draugovės veikloje aš tiek studijavau skautišką literatūrą, tiek skautavau. Patiko. Viskas buvo nelyg labai gerai, tačiau su lenkais teko išsiskirti gana savotiškomis aplinkybėmis. Lenkų tautinėje šventėje žengiau prie vėliavos saliutuodamas dviem pirštais ir duodamas įžodį „pasižadu ištikimai tarnauti Dievui ir Tėvynei“. Tuo tarp mane pertraukė draugininkas lenkas ir mėgino mane pataisyti, atseit, ne „Dievui ir Tėvynei“, bet „Dievui ir Lenkijai“. Tada pareiškiau, kad aš galiu pasižadėti tik savo Tėvynei – Lietuvai. Kadangi šiais žodžiais gerokai užrūstinau draugininką, apsisukau ir išėjau iš salės.
-    Gana didvyriška. Bet aš būčiau pasielgęs taip pat. Ir kur patraukėte iš salės?
-    O kur būtum patraukęs tu? Aš patraukiau įvairiais takais ir takeliais, bet galiausiai atsidūriau rusų-ukrainiečių draugovėje. Joje tapau draugininko pavaduotoju, o netrukus ir tikru skautininku. Vėliau šoje draugovėje įkūriau ir lietuvišką skiltį. Tačiau šį rudenį vokiečiai leido grįžti atgal į Lietuvą, todėl savo darbus pratęsiau būtent čia, Vilniuje. Tai, kaip gali nuspėti, iš salės patraukiau į kitą salę, tik šįkart kur kas lietuviškesnę. Ten ir radau tas dvi merginas, kurių man tamsta pavydi. Taip pat radau ir dešimtį vaikinų. Tad vakar po mano paskaitos mes spėjome susirinkti ir pirmąją lietuvių skautų draugovės sueigą.
-    Na ir kaip?
-    Na ir taip. Didesniąją darbo dalį buvau atlikęs jau seniau. Galvoje turiu skautų terminologijos kūrimą. Taip pat buvau prigalvojęs daug lietuviškų šūkių, karinės rikiuotės komandų. Bet viskas sekėsi labai gerai. Žinoma, visada yra kur tobulėti, tačiau įvykusia sueiga esu patenkintas ne tik todėl, kad ji apskritai įvyko.
-    Tai prienate prie išvados, kad Lietuvos skautija jau įkurta. Detalizuokite kokią idėją ir kokią formą ji siūlo Tėvynės mylėjimui.
-    Meilė Tėvynei tikriausiai neatsiejama nuo meilės sau. Bet šiek tiek kitokios meilės sau. Pataikavimas sau ir savo troškuliui nėra geriausia meilės išraiška. Save mylintis žmogus visų pirma siekia tobulėti, ir to tobulėjimo ieško pats, o nelaukia, kol kas nors iš šalies jį patobulins. Iš esmės mes siūlome būten per tokią prieigą vertinti ir meilę Tėvynei. Tai yra, veikti aktyviame judėjime, kuriame tobulėjame patys, kiek įmanoma prisidėdami, kad sukurtume geresnę Lietuvą. Aktyvūs, pasiaukojantys, nuolat tobulėjantys žmonės yra laimingos Lietuvos garantas. Mes siekiame gausinti tokių žmonių būrį ir tikime, kad tokia gausa duos savo vaisių. Valstybę visų pirma sudaro žmonės, tai būtų labai gerai, kad tie žmonės būtų suinteresuoti mokytis visą gyvenimą, nesiliaujamai tobulėti ne tik per formaliojo ugdymo institucijas, tačiau būdami aktyvūs saviugdos šalininkai ir propaguotojai.
-    Tikriausiai turite omenyje save. Kaip gi saviugda užsiimate jūs pats?
-    Aš pats ugdausi tais pačiais skautiškais metodais, kuriuos ir propaguoju. Praktiškai tai eina per trijų pareigų trejybę, t.y. per pareigą Dievui, per pareigą kitiems ir per pareigą sau. Pareigos Dievui ir pareigos kitiems tikriausiai neatliksi neatlikdamas pareigos sau. O tuo pačiu ir atvirkščiai. Be pareigos kitiems ir be pareigos Dievui, pareiga sau bus tik savanaudiška paskata. Bet jeigu kalbant tik apie pareigą sau, tai tuomet ją aš įgyvendinu, o tuo pačiu tai yra ir saviugda, per įžodį ir priesakus, per mokymąsi veikiant, per mažų grupių narystę, kuomet kiekvienoje iš jų yra skiepijama atsakomybė ir skatinami progresyvūs atradimai, mokomasi vadovauti sau ir kitiems, ugdyti charakterį, kompetenciją ir atsakomybę, įgyti pasitikėjimo savimi, bei sugebėti bendradarbiauti, galų gale per įvairių veiklos sričių programas, įskaitant žaidimus, naudingus įgūdžius ir tarnavimą bendruomenei.
-    Kad jūs jau čia taip protingai šnekate, tai pamėginsiu ir aš. Kaip suprantu, visas šis skautų judėjimo tikslas yra ugdyti žmones, siekiant jų, kaip individų, atsakingų piliečių, nacionalinės ir tarptautinės bendruomenės narių, fizinio, intelektualinio, socialinio ir dvasinio aktyvumo bei saviraiškos. Teisingai supratau?
-    Pasirodo galvą turite. Jūsų išvada praktiškai tikslesnė būti ir negali. Visgi reikėtų pabrėžti vienybę, nes skautavimas visų pirma yra judėjimas, kur įvairūs žmonės turi tą patį tikslą, vadovaujasi vienodais principais ir naudoja bendrą ugdymo metodą. Tačiau labai svarbu paminėti ir tai, kad skautybė yra tik papildoma priemonė siekiant individualiai ugdyti asmenį. Jokiu būdu nėra siekiama priversti žmogų visiškai atitikti kokį nors išankstinį idealą, bet jis tiesiog raginamas kuo labiau tobulintis kaip unikali asmenybė visais aspektais. Tik visa tai daroma neformaliojo ugdymu metodu, nes skautų vadovas atlieka kitokį vaidmenį, nei mokytojas, tėvai, pareigūnas ar dvasininkas.
-    Vaizdžiau sakant, tevai verda sriubą, mokykla duoda lėkštę, o skautija visiems po šaukštą.
-    (Kvatoja beveik kaip Alanas Chošnau po 90 metų). Jeigu jūs norite vaizdžiau, tai tada taip. Bet skautija per prievartą šaukšto nesiūlo. Kiekvienas interesantas gali ateiti ir šaukštą pasigaminti pats. Kokio nori dydžio, kokios nori formos, o skautija jam visokeriopai padės. Žinoma, jeigu kai kurie žmonės nori sriubą srėbti tiesiai iš lekštės, tai čia jų reikalas, tačiau mes siūlome savo paslaugas, kad ir sriuba skanesnė būtų, kad ir valgymas būtų malonesnis ar estetiškesnis.
-    Tačiau norint pačiam pasigaminti šaukštą, reikia sumanumo, išradingumo ir kūrybiškumo.
-    Reikia, todėl mes ir siūlome šių savybių žmogui semtis per skautiškąjį metodą. Kaip žinia formalusis ugdymas pabrėžia sukaupto žinių kiekio svarbą, o mes akcentuojame gebėjimą tas žinias pritaikyti savo ir visuomenės labui. Tačiau žinių pritaikymo neišmoksi mokydamasis žinių, kaip pritaikyti žinias, tai gali padaryti tik mokydamasis iš savo vidaus ir veikdamas, o ne paklusdamas nurodymams iš išorės. Taigi žmogus tampa pats sau ir mokytoju ir mokiniu. Tai reiškia, kad tik per praktiką, paremtą asmenine patirtimi, žmogus įgauna jam naudingiausių ir reikalingiausių įgūdžių.
-    Iš mūsų pokalbio susidarau vaizdą, kad judėjimas skirtas išskirtinai jauniems žmonėms, nes suaugę žmonės tikriausiai jau ir taip turi asmeninės patirties ir reikalingiausius įgūdžius. Tiesa?
-    Melas. Žinoma, kad judėjimas skirtas jauniems žmonėms, tačiau ne tik išskirtinai jiems. Mokymasis vyksta visą gyvenimą, todėl metodas tinka visiems žmonėms. Nors privalau pastebėti, kad būtent jaunimas gali geriau jį įsisavinti. Bet kokiu atveju, be suaugusių pagalbos įsisavinimas gali ir apsunkti. Todėl pačiam skautų judėjimui ne mažiau nei jaunieji skautai, reikalingi ir suaugę mokytojai, kurie prižiūri, kad veikla vyktų sklandžiai, kurie užtikrintų, kad jauno žmogaus patirtis darys teigiamą įtaką asmenybės brendimui, bei užtikrintų sklandų bendradarbiavimą siekiant bendro tikslo. O kiekvienas suaugęs visada gali išmokti tai, ko neišmoko anksčiau, arba tiesiog išmokti dar geriau. Be naudos neturėtų likti nė vieno.
-    Čia viskas neatrodo kiek per gražiai?
-    Man tai atrodo pakankamai natūraliai. Tarsi natūralus grožis.
-    Jeigu jau apie grožį, tai kada aš atgausiu tas dvi savo gražuoles?
-    (Apsimeta, kad juokiasi)
-    Labai ačiū už pokalbį, nebegaliu daugiau su jumis kalbėtis, nes dar pora klausimų ir pats tapsiu skautu.
-    Nėra už ką, bet tu nebijok tobulėti ir tada tikrai tobulėsi.
-    Jūs taip pat.

Taip šnekėjo šitas žmogus, taip skaitėte jūs, o dabar atsiprašau, nes neturiu laiko, turiu eit tobulėti. Tikiuosi, kad Petro Jurgelevičiau idėja užsikrėsite ir jūs, tuo labiau, kad tai ne kempinligė, o abipusę naudą teikiantis dinamiškas judėjimas. Tikiu, kad jūs mylite save ir Tėvynę, o rūpestis jums nėra svetimkūnis kasdien vis iš naujo gadinantis nuotaiką. Su visa pagarba, Dievui ir Tėvynei.

Vaidas Karlonas | 2012-01-09