Kas Naujo?

Skautų naujienos

2012-01-09

Prognozės: kas laukia 2012 metais?

Augimas per kokybę arba smukimas per pasyvumą - du galimi 2012 metų organizacijos gyvenimo scenarijai. Kurioje pusėje būsi tu?

Kiekvieni metai prasideda daugybe spėliojimų, prognozių ir įžvalgų apie tai, kas laukia pasaulio. Man praėjusią savaitę galvoje išniro prisiminimas apie brolio Rakučio prieš turbūt jau 4 metus kruopščiai surašytus organizacijos likimo scenarijus: juodąjį, pilkąjį ir baltąjį. Būtų pats laikas pasižiūrėti, kokia dalis jo tuometinių minčių išsipildė, bet, prieš lįsdama ieškoti „istorinio“ dokumento į el. pašto dėžutės archyvą, nusprendžiau nugriebti šiek tiek laiko nuo pasiruošimo egzaminams ir pagalvoti – kaip atrodys 2012 metai Lietuvos skautijoje?

Norėčiau, kad šis straipsnis padėtų esantiems toliau nuo organizacijos valdymo susidaryti išsamų vaizdą, kas vyks organizacijoje, todėl stengsiuosi susilaikyti nuo spekuliacijų paburbėjimais „viskas labai liūdna“ ir balansuoti tarp optimizmo ir pesimizmo. Kad nenusifantazuočiau, remsiuosi pagrindinėmis mūsų gyvenimo kolonomis, tai yra, Lietuvos skautijos 2010 – 2015 metų veiklos strategija.

Pasinaudodama, kad sausis – skauto garbės mėnuo, nevengsiu paapeliuoti į kiekvieno jūsų (mūsų) įžodį ir su skauto uniforma bei kaklaraiščiu prisidedančias pareigas organizacijai. Gal esu senamadiška, bet man vienas svarbiausių garbės elementų – nuolat prisidėti prie to, kad organizacijai, kuri mane išaugino, būtų geriau. Tai seniai nebėra skolos grąžinimo ar asmeninės saviugdos reikalas. Davus vyr. skautės ir skautininkės įžodžius tai tiesiog yra garbės reikalas. Tikiuosi jūsų galvose sukelti kelias mintis šia tema.

Beje, dėl savo pareigų turiu pridėti gan svarbią pastabą: būdama LS Tarybos nare turiu šalutinių interesų (kaip, pvz, prisidėti prie narių nuomonės formavimo), bet visos čia pateikiamos nuomonės yra tik mano ir jų nereikėtų sieti su oficialiomis organizacijomis pozicijomis.

LS strategija

Apie pernykštį progresą perskaitysime ataskaitiniame leidinyje per suvažiavimą, o aš stengsiuosi susieti strateginius prioritetus su aktualiais organizacijai įvykiais, procesais ir laukiančiomis permainomis.

1 prioritetas. „Gilinti skautiškų vertybių ir tradicijų įsisąmoninimą“

Skautatinklis grieš pirmu smuiku šio prioriteto įgyvendinime – nebijočiau užbrėžti aukštos kartelės dar ganėtinai šviežiai jo 2.0 versijai. Tiesą sakant, manau, kad skautatinklis bus lemtingas šio prioriteto sėkmei arba nesėkmei.  

Žiūrint paprastai, organizacinės kultūros (apie ką šis prioritetas ir yra) esmė yra tokia: visi esantys organizacijoje dalinasi vienodomis vertybėmis, siekia tų pačių tikslų ir vienodai suprantą ką ir kodėl daro. Skautijoje yra nemažas procentas žmonių,  kurių mąstymo ir vertybių nebepakeisi, bet yra labai daug aktyvių, potencialių ir jaunų brolių ir sesių, kurie yra itin imlūs ir būtent šiandien po truputį tampa būsimais organizacijos lyderiais. Kokiais mes juos šiandien užauginsime, tokias vertybes, tradicijas ir tokią organizaciją turėsime rytoj. Kartu tai proga šiek tiek išlyginti atotrūkį tarp kraštų, skirtingų skautavimo mokyklų ir pasižiūrėti, kas vis dėl to mus jungia.  

Skautatinklis tam tobula erdvė. Prisiminkite vien brolių Pavelo ir Andriaus straipsnius – jie užkabino tas vertybines temas, kurių jokie sąskrydžiai, suvažiavimai ir mokymai nepaliečia. Taip, yra nykstanti „rūpintojėlių“ rūšis, kurie tyliai virtuvinių pašnekesių metu gvildena BP filosofinį paveldą, ginčijasi, diskutuoja ir, kartais pakyla „gelbėti organizacijos“. Bet kokia dalis tų puikių diskusijų pasiekia šešiolikmečio patyrusio skauto ausis? „Skautų aidas“ padarė pradžią bandyme įvesti viešų diskusijų madą ir, atrodo, skautatinklis sėkmingai perima estafetę.

Jei skautininkai, vyčiai, vyr. skautės, budžiai ir gintarės grįš čia pasidalinti savo mintimis su visa „plačiąja šeima“, šį prioritetą įgyvendinsime su kaupu. Jei organizacijos narių tarpe, ypač tų, kuriems seniai nebeužtenka rankų pirštų skautavimo metams skaičiuoti, vyraus abejingumas ir nenoras kelti viešų diskusijų, jokia strategija, jokios literatūros ir patyrimo laipsniai nepadės keistis.

Kitas šio prioriteto aspektas yra dvasinė programa. Vėl, žiūrint paprasto nario akimis, matomiausia dvasios vadų veikla yra būtent skautatinklis. Vien tai, kad brolis Antanas tapo mėnesio skautu, rodo, kad narių tarpe yra poreikis girdėti (skaityti) dvasios vadų mintis. Visada yra antroji pusė, norinti griežtai atsieti dvasinę programą nuo religinės. Šiemet kaip niekada anksčiau jie turi visas galimybes kelti savo mintis į viešumą, siūlyti alternatyvius užsiėmimus, programas, rengti metodinę medžiagą ir t.t. Kuo daugiau kritikos ir abejonių pakeisime konstruktyviomis iniciatyvomis, tuo mūsų organizacijai bus geriau. Tuo pačiu, patys sau kursime erdvę sambūviui mokydamiesi taikiai gyventi tarp skirtingus požiūrius turinčių brolių ir sesių.  

Taigi, šiais metais vertybės sėkmingiausiai bus stiprinamos sueigų kambariuose skaitant ir aptarinėjant BP, šnekantis prie laužų ir diskutuojant skautatinklyje. Visa tai galime padaryti kiekvienas mūsų – norėčiau tikėti, kad būtent todėl 2012 metus baigsime vieningesni ir vertybiškai stipresni.

2 prioritetas. „Vieningai veikiantys stiprūs struktūriniai vienetai”

Labai dažnai motyvuojame nenorą plėstis tuo, kad „svarbu kokybė, o ne kiekybė“. Pasaulyje, ypač Europoje, skautai jau seniai gyvena principu „augimas per kokybę“, kuriame šie du komponentai yra vienodai svarbūs ir, protingai naudojami, atneša geriausius rezultatus. Labai norėčiau, kad šie metai būtų lemtingi ir pasibaigtų perversmu mūsų galvose ir veiklos metoduose – kokybės ir augimo derinimas būtų naujas kokybinis žingsnis į priekį visai organizacijai, o jo naudą justume dar ne vienerius metus.

Įdomiausi dalykai vyks kraštų lygmenyse. Net jei atrodys, kad kraštai kažkur stiprėja, iš tiesų bus atvirkščiai. Vis labiau trūks stiprių žmonių, galinčių vesti kraštus į priekį. Tai bus akivaizdžiausia jų neveiksnumo priežastis. Norint užtikrinti informacijos sklaidą, seniūnai bus vis dažniau apeinami ir didesni kiekiai informacijos vadovus ir narius pasieks tiesiogiai.

Veiksmą kraštuose į rankas perims (nors kai kur net nebuvo išleidusios) stiprėsiančios mažosios patyrusių skautų tarybos. Realiai, reikėtų pagaliau tą garsiai ir viešai pripažinti – visas regioninis, tarptuntinis ir tarpdraugovinis bendradarbiavimas remiasi stipriais ir aktyviais patyrusiais skautais.  Neišnaudotas potencialas – vyr. skautų būrelių bendradarbiavimas, čia jau turime gražių pavyzdžių, bet patyrę skautai man patrauklesni tuo, kad turi pagalbinę struktūrą bendradarbiavimui ir gali džiaugtis tobulu amžiumi, kai praleisti vasarą migruojant iš stovyklos į stovyklą yra pats natūraliausias dalykas. Taigi, šios dvi amžiaus grupės gali būti puikiu bendradarbiavimo iniciatyvų šaltiniu – kam reikalingos papildomos struktūros?

Kraštų lygmens nunykimas padėtų suplokštinti organizaciją ir sumažinti atstumą tarp skilties ir „valdžios“. Kartu, tai puiki erdvė įgalinti patyrusius ir vyresniuosius skautus smagintis inicijuojant bendrus draugovių, tuntų renginius  būtent taip stiprinant vienetų vieningumą, stiprumą ir užsiauginant daug naujų lyderių.

Šiuo metu startuojantis projektas „Dievui. Tėvynei. Artimui“ į mūsų gyvenimą įves naują vadovo tipą – mentorių, kurio darbas yra žmogiškųjų išteklių valdymas. Būtent tuo turėtų užsiimti kraštų seniūnai, tačiau tai ilgus metus yra mūsų „buksyro“ zona, iš kurios niekaip nesiseka išsikapstyti. Pažiūrėkime į tolimąją ateitį. Jeigu Suaugusių skautybėje skyriaus komandą sudarytų žmonės, apmokyti dirbti su skirtingą patirtį ir pareigas turinčiais vadovais, galintys globoti ir apmokyti tuntininkus, turėtume keleriopą naudą: suaugėlių skyrius pagaliau turėtų labai konkrečią veiklą,  vienetuose stipriai patobulėtų vadovų palaikymas ir, rezultate, tas turėtų tiesioginį poveikį visoms kitoms mūsų veiklos sritims.

Paskutiniais metais daugėja metodinės medžiagos vadovams, dirbantiems tiesiogiai su vaikais.  Šiais metais jos bus dar daugiau: planuojamos išleisti 4 knygos, vyks skautiškos akademijos skirtos kvalifikacijos kėlimui. Pakartosiu skautatinklio vardą – gudrūs vadovai išnaudos internetą idėjų paieškai, tobulės skaitydami kaip niekad lengvai pasiekiamą literatūrą, o skatindami skiltis dalyvauti organizacijos skelbiamuose konkursuose, turės užtektinai veiklos visiems metams. Grįžtant prie ankstesnės pastraipos minčių, didės tiesioginis vadovų palaikymas, jie rečiau jausis niekam nerūpintys, turės daugiau pagalbos sprendžiant vadoviškas problemas. Toks kelias link stipresnių vienetų yra visai įtikinantis.

Esu tikra, kad pajusime didelį progresą skilčių sistemos stiprėjime. Aktyvūs skautai ir patyrę skautai taps mažiau priklausomi nuo tiesioginių vadovų – internete lengvai pasiekdami visą vadovams prieinamą informaciją, jie galės puikiai stiprinti skiltis savo jėgomis. Prisimenat, kaip steigėsi pirmos skiltys? Kiemų berniukai, nusipirkę „Skautybę berniukams“ versdavo puslapį po puslapio ir taip su skautavimu pažindavosi pačiu geriausiu – mokymosi veikiant – metodu. Taip bus ir šiemet. Skautų gretas papildys daug jaunų ir žingeidžių brolių ir sesių, kuri, pamatysite, pavarys taip, kad visiems, besididžiuojantiems savo skautiška patirtimi, bus gera proga permąstyti, ar tikrai yra ko didžiuotis.

3 prioritetas. „Apibrėžti suaugusių žmonių roles ir funkcijas bei užtikrinti kompetencijos įgijimo galimybes”

Šiais metais startuosiančios savanorystės sutartys įneš į mūsų gyvenimą šiek tiek daugiau biurokratijos. Mano vidus šaukia, kad bet kokios instrukcijos naikina sąmoningumą. Sąmoningumo mūsų organizacijoje mažės šiek tiek lėčiau, negu visuomenėje, bet mažės. Jau mažėja. Po kokių 5 metų gal net pradėsime šnekėti, kad jo ima trūkti, bet kol kas – tikslingai dirbsime diegdami naujas taisykles ir toleruodami atvirkščią sąmoningumui elgesį.

Iš kitos pusės, konkrečių punktukų tikrai reikės. 400 savanorių, kurie šiemet bus pritraukti į organizaciją, nebūdami skautais privalės turėti daug pagalbinės medžiagos tam, kad greičiau suprastų, kokios mūsų žaidimo taisyklės. Galbūt vadovo funkcijų ir pareigų apibrėžimas padės ir esamiems draugininkams ir tuntininkams. Kai visi yra susitarę dėl darbo tvarkos, vadovui aiškiau, kokie lūkesčiai jam keliami, o jį koordinuojančiam žmogui aiškiau kiek gali reikalauti.

Vėlgi, tai dar vienas svarbus žingsnis į priekį mūsų organizacijai. Ypač, turint omeny tai, kad kelių metų bėgyje valstybėje pradėjus įgyvendinti neformaliojo ugdymo krepšelius, skautų vadovais galės būti tik Lietuvos skautijos akredituoti žmonės, matyt, teks apsiprasti su didėjančiu kiekiu formalumų ir taisyklių.

Nuraminusi savo laisvės balsą turiu pripažinti, kad gyvename pagal laukinių džiunglių įstatymus ir tai ne visada gerai. Lyginant mus su kitomis europietiškomis skautiškomis organizacijomis, tikrai turime kur tobulėti ir taisyklės gali būti naudingos. Kaip ir visur kitur, galioja auksinis principas: ar gausis gerai, ar blogai priklausys tik nuo mūsų požiūrio ir gebėjimo viską išnaudoti judėjimo augimo labui.

Kompetencijų temą jau buvau šiek tiek palietusi. Jai turiu du scenarijus, kurie, vėlgi, priklauso nuo narių sąmoningumo ir aktyvumo.

Variantas A: Už vadovų kompetencijų kėlimą atsakinga Pirmija. Tokiu atveju dar ilgai gyvensime su liūdna mokymų kokybe, mažu pasirinkimu, stipriu priklausymu nuo išorinio finansavimo (kas turės tiesioginį poveikį „madingų“ temų prioritetui prieš tikrai reikalingas), dideliu narių pasyvumu ir sraigės lėtumo progresu. Neapeliuoju į Mokymų skyriaus profesionalumą, čia jis turi labai mažą vaidmenį. Tiesiog, kai nėra poreikio, galima arba gyventi taip kaip įprasta, arba susileisti adrenalino dozę ir verstis per galvą kuriant poreikį. Klausimas, kiek ilgai po tokio spurto skyrius išgyventų ir kiek jam liktų entuziazmo tolimesniems darbams.

Variantas B: Viso gyvenimo mokymasis – kiekvieno suaugusio nario asmeninis interesas. Jei vadovai patys domėsis asmeniniu tobulėjimu, atsivers neregėtos negirdėtos galimybės pradedant mokymų pasikvietimu į savo vienetus, tęsiant išoriniais mokymais (pvz.: rengiamais jaunimo reikalų koordinatorių savivaldybėse ar Apskritųjų stalų) ir baigiant tarptautiniais mokymais kurie dažnai tekainuoja 30% kelionės išlaidų. Narių aktyvumas iš apačios sujudintų ir mūsų organizacijos teikiamas mokymų paslaugas. Atsiradęs poreikis leistų mokymų komandai kelti savo kompetencijas, tobulinti mokymų programas ir pan. Nariai, įpratę dalyvauti jaunimui skirtuose mokymuose (akcentuoju skirtumą nuo profesinių kvalifikacijos kėlimo kursų ir pan. alternatyvų), patys prisidėtų prie mūsų siūlomų mokymų kokybės kėlimo tiek vertingomis pastabomis tiek, galbūt, patys tapdami atskirų sričių ekspertais – lektoriais. Kokia, mano akimis, ir yra naujosios mokymų sistemos esmė.

4 prioritetas. „Nenutrūkstamo, nepriklausomo finansavimo užtikrinimas ir organizacijos verslumas”

Čia liūdniausias prioritetas, nors, patikėkite manimi, paskutiniais metais ties juo buvo palikta daug galvų skaudesio.

Narystės mokestis. Ar žinote, iš ko sulaukiame didžiausio pasipriešinimo įgyvendinant šį prioritetą? Iš mūsų pačių! Pasižiūrėjus šių metų narystės statistiką nusvyra rankos. Ir taip jau kelinti metai. WOSM’e visi linguoja galvomis – įprasta, kad kokia Afrikos ar vidurio Azijos organizacija visada deklaruoja mažus narystės duomenis, norėdama mokėti mažiau, negu priklauso. Lietuvą, sąmoningumo ašyje visiems norėtųsi matyti šiek tiek arčiau Švedijos ar Belgijos.  Kelis metus nuleidę akis pasakodavome, kad turime daugybę (šiandienai primesčiau, kad apie 1300) narių, kurie piktybiškai nemoka nario mokesčio. Pabandykite papasakoti tai žmogui, kuriam buvimas skautu – ne tik gyvenimo būdas, bet dar ir garbė. Nesuvokiama. Tikrai, nepriimtina ir nesuvokiama. Kol dėvintys kaklaraištį, uniformą ir lelijėlę nematys reikalo sumokėti nario mokestį, tol mūsų organizacija išliks priklausoma nuo visko, tik ne nuo savęs.

Kitas narystės mokesčio aspektas – jis palaipsniui didės. Narystės organizacijose įprasta, kad didelę dalį jų finansinio savarankiškumo sudaro būtent jų narystės mokestis. Jis leidžia dalį veiklų (pageidautina didžiąją) vykdyti nepriklausant nuo išorinių finanasuotojų ir žaidžiant ne pagal kieno nors kito, o pagal savo taisykles. Taigi, net jei mūsų narystės mokestis būtų surenkamas 100%, jis vis tiek didėtų. Bėda ta, kad kuo daugiau bus nelegalių narių, tuo labiau „kentės“ legalieji, turėdami savo indėliu padengti ir tų, nelegaliųjų, dalį. Tikiuosi, dabar ne tik man, bet ir jums pasidarė liūdna.

Projektai. Lietuvos skautija visada gyveno projektais. Kuo toliau, tuo labiau mes būsime priklausomi nuo jų. Juodžiausias scenarijus būtų toks: ateityje savo veiklą planuosime ne pagal strategiją, o pagal finansuotojų užklausas. Taip iš dalies jau yra šiemet – didelis struktūrinis projektas reikalauja visos organizacijos įsiliejimo ir daugelį veiklų tenka koreguoti pagal jo reikalavimus. Trumpai sakant, tai yra geriausias būdas užtikrinti sau nutrūkstantį ir priklausomą finansavimą. Negana to, nuolat sukti galvą, kaip įtilpti į griežtus reikalavimus ir iš kur gauti pinigų, kuriuos reikia išleisti jau šiandien.

Jei pavyktų narystės mokesčiais, 2% surinkimu ir kitomis priemonėmis susidaryti stiprų nepriklausomų lėšų portfelį, projektus galėtume savarankiškiau nukreipinėti į organizacijos veiklos kokybės gerinimą ir koncentruoti į atskiras sritis, kuriose reikia stipraus pokyčio. Įgijus daugiau patirties galbūt pavyktų juos gražiai integruoti į bendrą organizacijos strategiją ir išlaikyti stabilesnę nepriklausomybę.

Projektai turi stiprių privalumų – tik jų dėka galėtume judėti link apmokamos profesionalios Pirmijos, įgyvendintume idėjas, kurioms kitais būdais vargiai pritrauktume lėšų, didelės apimties projektų valdymas turėtų didelę įtaką kokybiniam organizacijos augimui.

Bet pasikartosiu, čia svarbesnė priklausomybės dalis. 2008 metais nukirptas jaunimo organizacijų finanasavimas mums buvo labai skaudus ir pasėkmes jaučiame ligi šiol. Dabar pasaulis pamažu pereina į fazę, kada stabiliausias dalykas yra nestabilumas, tad planuoti savo augimą remiantis projektinėmis lėšomis būtų labai labai rizikinga.

Organizacijos verslumas. Lietuvos skautija yra labai turtinga ir labai vargšė tuo pačiu metu. Vilnius, Kaunas, Klaipėda – trys miestai turintys patalpas tobulose vietose. Tie patys trys miestai vienas už kitą prasčiau moka jomis rūpintis, ką jau bekalbėti apie išnaudojimą lėšų pritraukimui. Lietuvos skautija turi žemę Obeliuose, kuria kažkada džiaugėmės sakydami „Skautų žemė: vakar svajonė, šiandien tikrovė“. Būtų baisu ten šiandien įkelti koją. Kažin, kuo pavirto 2007 Skautlandija buvusi žemė?

Šiais metais nesitikėčiau didesnio teigiamo poslinkio šiuose reikaluose. Galbūt Vilnius ir Klaipėda pamažu progresuos tvarkydamiesi savo patalpų išlaikymo reikalus, Kaune viltį suteiktų tik apmokamo administratoriaus atsiradimas, kas problemą išspręstų tik paviršutiniškai. Žemė Obeliuose irgi artimiausiu metu nebus judinama – manyčiau, kad gal po Jubiliejinės stovyklos ir pavyks iškelti ją į prioritetų sąrašą.

Mokymų skyrius jau kelinti metai savo vizijose turi planą pardavinėti mokymus išorei. Į plano realizavimą šiemet žiūriu ganėtinai skeptiškai: skautiškos akademijos, kurių šiemet vyks 4 ar 5, bus pakankama apkrova, lyginant su ramiais paskutiniais keliais metais. Pasvajojus apie dar kelis užsakomuosius mokymus viduje, rūpintis jų pardavimu išorei nelabai liks laiko ir jėgų.

Verslume erdvės veiklai turi Finansų skyrius, bet per šiuos metus, optimistiškiausiu variantu, galėtų gimti konkretesni planai kitiems metams. Tiesa, viena daug potencialo turinti veikla – stovyklų „Skautai neskautams“ organizavimas. Šiemet jos bus rengiamos organizacijos mastu ir turi tikrai daug galimybių būti sėkmingu žingsniu į priekį skatinant organizacijos verslumą.

5 prioritetas. „Skatinti ir įvertinti savanorišką darbą: „ačiū kultūra”, narystės įvertinimas”

Savanorystė pamažu populiarės. Ypač – tarp neskautiško jaunimo bei jaunų suaugusiųjų ir didžiausias organizacijos uždavinys bus pritraukti, išlaikyti ir motyvuoti būtent juos. Tam reikės po truputį keisti požiūrį į savanorių (akcentuojant tuos, kurie nei vyr. skautai, nei skautininkai) vaidmenį ir pamažu didinti savo atvirumą žmonėms iš išorės.

Net sparčiau už jaunuoliškas gretas, mūsų organizacijoje daugės tėvelių. Vienetams tai gali būti išsigelbėjimas sprendžiant vadovų trūkumo problemas, bet kartu ir didelis iššūkis – priimti į savo gretas jau gyvenimo mačiusį, vaikus užauginusį žmogų, kuris be viso ko, dar ir kelia didelius reikalavimus savo atžalų ugdymui. Ar tikrai norime, kad tėveliai pamatytų mūsų stovyklas ir metinę veiklą iš vidaus?

Taip, taip, taip! Tėveliai visada turi vertingos tiek asmeninės, tiek profesinės patirties, kurią lengviau negu lengva pritaikyti judėjimo reikmėms. Jie turi vaikų auginimo patirties – jokie mokymai šito nesuteiks jaunam, iš pat. skautų išaugusiam pradedančiajam vadovui. Į skautybę jie puse akies žiūri kaip į vietą, kurioje ugdomi jų vaikai, todėl veiklose ieško kokybės ir dažnai turi puikių patarimų, kaip ją tobulinti. Jiems nėra sesijų, ir pasaulis, kuriame gyvena, jau yra daugmaž nusistovėjęs – jie galbūt negali skirti skautavimui tiek laiko, kiek eilinis studentas, bet jie tikrai geriau žino, ką veiks vasarą ar po kelių metų. Ilgalaikių įsipareigojimų ir atsakomybės atžvilgiu jie tikrai puikus pasirinkimas! Jokiu būdu nenuvertinu studentiško amžiaus skautų, tiesiog sakau – skirtinguose gyvenimo etapuose yra skirtingi privalumai ir trūkumai. Dešimtmečių tėvai yra ta tikslinė auditorija, į kurią labiau negu verta kreipti dėmesį. Pabandykite ir neprašausite pro šalį.

Žmonės iš išorės, kad ir kokie palankūs judėjimui, turi šiek tiek kitokį pasaulio matymą ir kitokius poreikius. Tai privers mus keistis ir adaptuotis, bet tame matau tik gerą. Jei būsime atviresni, dalis mūsų jau pavargusių vadovų galės drąsiau išeiti į užtarnautas atostogas. Kitavertus, jei pritrauksime daugiau savanorių ir išmoksime juos koordinuoti, sumažės darbo krūvis aktyviausiems ir jie mažiau pavargs, taip sutaupydami jėgų išbuvimui organizacijoje ilgesnį laiką. Aplink tokius dalykus ir suksis visas savanorystės palaikymas ir „ačiū” kultūra.

Gali būti, kad dėl esamų vadovų nenoro keistis ar uždarumi ir kitokio pasipriešinimo nauji savanoriai pasijus nelaukiami. Tokiu būdu mes toliau sėkmingai virsime savo sultyse nei augdami, nei stiprėdami. Juk lengva galvoti, kad esi pats geriausias, kai nė neįsivaizduoji, kas dedasi už kaimyno tvoros. Pasaulyje turime užtektinai pavyzdžių, kai ištisos valstybės izoliuojamos nuo „kenkėjiškos“ aplinkos. Mes turime vienetų, kurie jau dabar gyvena remdamiesi tokiu principu – jie liūdina ir kelia nerimą, kad mada izoliuotis plėsis ir su laiku galutinai iš vidaus sugriaus mūsų organizaciją.

Viena iš šio prioriteto dalių – narystės vertės didinimas. Imu manyti, kad ši tema yra beviltiška bent tol, kol visiškai pasikeis vadovų karta. Tai rizikinga, nes abejingi vadovai labai retai išaugina neabejingus skautus. Bet tikiuosi, kad su laiku skautijoje liks tie, kuriems tikrai rūpi organizacija, kiti tiesiog nubyrės. Tuščias vietas užims nauji savanoriai, kurie atsineš „realaus pasaulio“ mąstymą.

Jei važiuoji troleibusu – perki bilietėlį. Jei lankai baseiną – perki abonimentą. Jei skautauji – moki narystės mokestį. Ar gali būti paprasčiau ir aiškiau? Šios vizijos silpnoji dalis yra šešėliniai skautai, kurie sunkiai sukontroliuojami ir savo buvimu parazituoja ne tik Lietuvos skautijos, bet ir viso judėjimo sąskaita. Jie niekam už nieką neataskaitingi, tad daro ką nori, kaip nori ir vietoje to, kad stiprintų skautų vardą visuomenėje, didele  dalimi prisideda prie priešingo efekto.

Iš dalies tą įmanoma spręsti. Tiek dirbant su valstybinėmis institucijomis, tiek bendradarbiaujant su skautiškų organizacijų Apskrituoju stalu netolimoje ateityje gali pavykti pasiekti, kad visuomenė aiškiai atskirtų tikrus skautus nuo plagiatų. Kas iš to? Tėvai, besirūpinantys, ką veikia jų atžala leistų vaikus tik į oficialius skautus, tuo pačiu suprasdami, kad narystės mokestis užtikrina paslaugų kokybę. Mokyklos rūpintųsi, kad jų skautai būtų oficialūs, nes paskui juos ateitų neformalaus ugdymo krepšeliai ir kiti privalumai. Verslas, savivaldybės ir kiti galimi paramos donorai taip pat išmoks pasidomėti, ar į juos besikreipiantys skautai turi „kokybės sertifikatą“. Juk niekas nenori išmesti pinigų į balą remiant neaiškios kokybės ir neaiškios kilmės saviveiklininkus. Taigi, šešėlių gyventojai – mes jus pričiupsim. Jei ne šiandien, tai rytoj.

Kas dar svarbaus laukia šiemet?

-          Vyr. skautai sausio mėnesio pabaigoje susirems dėl reformų istorijos pabaigos arba pradžios. Labai gali būti, kad sprendimas jau yra iš anksto nulemtas, tad visos diskusijos bus labiau formalios. Tikiuosi, kad klystu. Kaip ten bebūtų, po reformos tikrai liks skaudulių ir nepasitenkinimo, klausimas, kas bus tie sanitarai, kurie liks sutvarkyti mūšio lauko. Humanitarinė pagalba bus būtina – mūsų istorijoje yra jau pakankamai daug liūdnų atvejų, kai tokia parama nebuvo pasirūpinta. Čia kausis jei šviesiausios organizacijos galvos, net vienos iš jų netekimas būtų didelis nuostolis skautijai. O juk asmeninės nuoskaudos ir neteisybės jausmas yra viena pagrindinių atitolimo nuo skautų priežasčių (statistikos nedariau, bet turiu tokį įtarimą).

-          Suvažiavimas įvyks sklandžiai ir ramiai, be jokių įdomesnių intrigų ar povokuojančių temų. Vėl nebus ką rinkti į Tarybą – 8 kandidatus rasti bus kaip niekada sunku. Svajočiau, kad susirinktų bent trys dalyviai, netingintys pašūkauti ir pasiginčyti. Tokiu būdu ramų suvažiavimą pavyktų praturtinti įdomesnėmis įžvalgomis, diskusijomis ir ugdomuoju aspektu – paprastai būtent jų gausa liudija organizacijos gyvumą ir demokratijos tarp narių stiprumą.

-          Pavasario šventė dar neturi aiškios vietos. Galutinį sprendimą greitu metu turėtų priimti Pirmija. Šiauliai, mano spėjimu, pasitiktų stipria programa, o Klaipėdoje gautųsi geras ir labai smagus festivalis. Bet kuriuo atveju tuo metu rašysiu bakalaurinį, bet jūra pamotyvuotų susiplanuoti darbus taip, kad tikrai turėčiau laisvą savaitgalį!

-          Pirmijos veiklą pastiprins projektu įdarbinti žmonės, be to antroji kadencijos pusė bus geras katalizatorius. Komanda jau turėjo laiko apšilti kojas, įsivažiuoti į savo darbus, tad šiais metais tikėčiausi sklandžios, kokybiškos ir rezultatyvios veiklos.

-          Atgis ir naują pagreitį įgis Patyrusių Skautų Taryba bei visas patyrusių skautų flangas. Iš dalies dėl to, kad Jaunimo programos skyriuje pagaliau atsirado tuo besirūpinsiantys žmonės, iš dalies dėl to, kad užaugo labai gera ir stipri karta. Tai viena labiausiai mane intriguojančių sričių šiais metais – dedu daug vilčių ir tikiuosi, mažų mažiausiai, stiprių fejeverkų.

-          Taryba yra gerame kelyje ir toliau juo sėkmingai judės nepriklausomai nuo suvažiavimo rezultatų. Naujojo pirmininko uždavinys turėtų būti efektyvus iki šiol padaryto įdirbio išnaudojimas. Būtų horoskopas, sakyčiau, kad žvaigždių išsidėstymas labai palankus Tarybos nariams. Taip ir yra, svarbiausia nepasikliauti įgyta inercija ir nepamesti krypties (kol kapitonas jūrų budys, ties šitu klausimu problemų nekils:).

-          Vis labiau pajusime, kad Jubiliejinė stovykla jau ant nosies. Iš esmės, per pirmąjį šių metų pusmetį reikia spėti pasidaryti svarbiausius darbus, nes po vasaros viską mesime į šoną ir susitelksime pasiruošimui penkmečio renginiui. Bus karšta ir smagu!

-          Metai  bus ryškūs aktyviu skautų viešinimu visuomenėje.  Pasiruoškite būti matomi – išsilyginkite uniformas!

 

Šioje vietoje stabdau save, nes jau ir taip peržengiau apimties limitus. Dėliodama šį straipsnį supratau vieną dalyką: beveik viskas priklauso nuo to, kas vyksta skiltyse ir draugovėse! Atrodo, ką tu, kaip patyręs skautas, vyresnysis skautas, ar vadovas pats vienas  gali padaryti? Ogi viską!

Tai, kokie bus 2012 metai, priklausys nuo kiekvieno mūsų asmeninio sąmoningumo ir atsakomybės jausmo. Laukia sunkūs, bet labai įdomūs ir turiningi metai. Būtų smagu, jei po šiuo straipsniu pasidalintum savo mintimis, idėjomis, nerimais ir įžvalgomis.

Nepamirškime budėti ir tarnauti,

sesė Jorė