Zdraveite! Linkėjimai iš saulėtosios Bulgarijos!

Senas Skautatinklis | 2011-08-18
Apie projektą sužinojome dar žiemą, kuomet ww.skautai.lt atsirado skelbimas apie galimybę dalyvauti projekte. Likus vos mėnesiui iki kelionės apie tai, ką išvysime ir veiksime Bulgarijoje dar beveik nieko nežinojome. O klausimų kilo tikrai daug: kur gyvensim? Ką dirbsim? Ką valgysim? Kur prausimės? Ar duos šokolado?... deja, bulgarų laiškai nežadėjo „lengvo gyvenimo“ : „...stovyklavietėje dar neturime vandens“, „tikimės turėti internetą, deja, čia neveikia net mobiliojo telefono ryšys“, „artimiausia gyvenvietė už 6km, kalno papėdėje...“. Taigi, birželio 26d išvykome į nežinią... o atvykome į puikią šalį su šiltais ir rūpestingais žmonėmis.



Nors dalis lietuvių jau buvo pasiruošę 2 mėnesius gyventi palapinėje, Išlipus iš automobilio vaizdas nudžiugino: mus pasitiko nameliai su daugybe sudedamų lovyčių, kuriuos vėliau įpratome laikyti namais, o vadinti „Bungalow“. Iš karto supratome, kad darbo bus nemažai- buvęs „Lager Ivansky“, o dabar jau „International scout center“ įsikūręs nacionalinio parko teritorijoje, kuria jau 20 metų nesirūpino nei vienas žmogus. Ši buvusi militaristinio lavinimo stovykla, kaip dovana nuo Bulgarijos vyriausybės, atiteko Bulgarijos skautams jų šimtmečio sukakties proga, o šio projekto pagalba tapo dėmesio objektu ne vien Šumeno mieste, bet ir visoje Bulgarijoje.

Be lietuvių komandos nacionalinį sautų centrą padeda kurti 6 lenkai, 5 čekai, 6 ispanai, 1 italas, 6 prancūzai ir būrys bulgarų. Ne visi savanoriai padedantys įkurti šį skautų centrą patys yra skautai. Dalis jų- tiesiog geri žmonės, kurie pritaria skautų idėjoms ir žavisi mūsų veikla. Galbūt, vieną dieną dar paspausime jiems kairę ranką jamboree. Deja, mūsų sesių ir brolių prancūzų savanoriavimas jau baigėsi, išlydėjome juos namo su pažadu neužilgo susitikti... gal Tautinėje Stovykloje 2013m?



Nors skautavimas Bulgarijoje nėra toks populiarus kaip Lietuvoje, Bulgarijos skautų vadovai ,su kuriais mums teko susidurti per šiuos 1,5mėn, yra nuostabūs žmonės, kurie myli skautus visa savo širdimi, negailėdami jiems nei savo laiko nei kantrybės. Jei taip bus ir toliau, be jokios abejonės, skautai Bulgarijoje taps stipria ir didele organizacija, tiek savo narių skaičiumi tiek vertybėmis.

Nuo pat atvykimo ėmėmės darbo: valėme takelius, pjovėme užžėlusius krūmus ir jaunus medelius- tvarkėme mišką ir visą stovyklos teritoriją tam, kad rugpjūčio 14-22d daugybė skautų iš visos Bulgarijos galėtų pasistatyti palapines ir susėsti prie bendro laužo nacionalinėje stovykloje. Po sunkių, o kartais ir nelabai, dienos darbų, susirenkame prie laužo: diskutuojame, su kitų šalių skautais dalinamės skautiška patirtimi, žaidžiame žaidimus ir kuriame viziją, kaip turėtų atrodyti pirmasis Bulgarijoje skautų centras. Vakarais dažnai sulaukiame netik vietinių skautų, bet ir miesto, apskrities vyriausybės, žurnalistų vizitų. Šiuo metu esame antras pagal dydį savanorystės projektas visoje Bulgarijoje, todėl žiniasklaidos dėmesio mums tikrai netrūksta.

Mums, lietuviams, šiauriausiai gyvenantiems šio projekto savanoriams, pripratusiems prie konkretumo, tvarkos ir disciplinos, pirmomis savaitėmis buvo sunku pritapti prie „pietietiško tempo“ ir bulgarų „mados“ visus darbus pasilikti paskutinei minutei, bet vėliau ir mes įsiliejome į tokį gyvenimo būdą, nustojome nervintis, jei kas nors sutartu laiku vėluoja ir net gi... Išmokome galvas „purtyti“ atvirkščiai! :) Galbūt jūs dar nežinote (o mes ir patys iki atvykstant to nežinojome), bet bulgarų judesiai galva turi priešingą reikšmę. Tai kartu mus ir trikdo ir pralinksmina, bet iš tiesų- linksėjimas čia reiškia „Ne“, o galvos purtymas (arba dar geriau- lingavimas) reiškia pritarimą. Vienas iš vietinių skautų vadovų prisipažino, dar mėnesį iki savanorių atvykimo prieš veidrodį pradėjęs mokytis galvos judesius naudoti atvirkščiai, nei jis tai darė visą gyvenimą, bet taip ir nepavyko visiškai išmokti.

Kad ir kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio- mes čia ne vien dirbame. Laisvas nuo darbo dienas stengiamės praleisti kelionėse ar nedidelėse išvykose, kurių metu iš labai arti susipažįstame su šalies žmonėmis, kultūra, gamta ir gyvūnais... O gamta čia išties kiek neįprasta lietuvių akims. Nors ir praėjus beveik dviems mėnesiams nuo atvykimo vis dar negalime atsigrožėti uolomis, kalnais, begale šaltinių ir krioklių, urvais ir nematytais gyvūnais. Po lietaus miškuose keliautojus pasitinka salamandros, o naktimis medžiuose siaučia žvėreliai, vietinių vadinami „bielkomis“, skraido milžiniški (lyginant su lietuviškaisiais) drugiai ir vabzdžiai. Net gi kai ramiausiai keliauji per stovyklavietę vakarienės, gali sutikti nuodingą gyvatę arba vorą. Bet net gi nepakeliamas beveik 40 laipsnių karštis yra ne toks jau baisus, kai šalia yra mieli žmones, pasirengę padėti tau bet kurią akimirką, nesvarbu, ar ta pagalba būtų papildoma pora rankų nešant sunkų rąstą, ar vandens stiklinė, o gal tiesiog apkabinimas laukiant eilėje prie pietų. Nepaprastai malonu žinoti, kad jau ne už ilgo parsivešime visą šią dviejų mėnesių patirtį, kaip ugnelę savo širdyse po visą Europą ir nesvarbu, kas bebūtum: lietuvis, ispanas ar čekas, dar ilgai jausi šilumą prisiminęs šias kartu praleistas dienas.
Senas Skautatinklis | 2011-08-18