Jei mes taip mylėtume gyvuosius

Lietuvos skautija | 2011-10-31

 Esu mirtis, kuri tave lydėjo

Nuo mažo kūdikio sapnų,

Esu mirtis, kuri šalnoj rugsėjo

Ir vasaros žvaigždynuos gyvenu.

 

Esu mirtis, kuri gėles aplanko

Ir žemės viešpatysčių karalius,

Esu aš motina, kuri beturčius renka,

Ir karalienė – auksą ir perlus.....

                                     (B. Brazdžionis)


 

Rudenį, apmirštant gamtai, švenčiame mirusiųjų paminėjimo dieną – Vėlines. Nežemiškos ramybės kupinos ir žvakių liepsnelių nušviestos Vėlinės – metas, kai prasiveria amžinybės vartai, ištrindami ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių. Lietuviai turi gražią, nuo senų laikų išlikusią tradiciją prižiūrėti brangių mirusiųjų kapus. Tai, ką mes turime šiandien, yra prieš mus gyvenusių, dirbusių, kūrusių žmonių darbo rezultatas, mes liekame jiems dėkingi ir skolingi. Visų Šventųjų minėjimo diena susijusi su jų mirties diena. Mes švenčiame jų gimimą Danguje. Šventųjų paminėjimo diena ir yra jų gimtadienis, tai jų gimimas ne žemiškajam gyvenimui, bet dangiškajam.

Vėlinių proga norėčiau pasidalinti keliomis mintimis apie mirusiųjų pagerbimą. Po mirties palaidojus kūną jam nebereikia nieko, tačiau siela nemiršta ir jai reikia gyvųjų pagalbos – maldos, prisiminimo, dvasinio bendravimo. Deja, mes gyvieji tuos du dalykus dažnai sumaišome ir po laidotuvių daugiau rūpinamės mirusiojo kūno reikalais, apleisdami dvasinius dalykus. Materialūs daiktai reikalingi tik gyviesiems. O ta gyvųjų pagalba mirusiems maloni Dievui, nes Jis myli sielas, sutrumpina joms bausmes, o ir patiems besimeldžiantiems yra naudinga. Sielos nepamirš savo geradarių.

Vienas kunigas yra pasakęs: “...jei mes taip mylėtume gyvuosius, kaip mylime mirusius – mes gyventume Rojuje...“. Manau, jog būtų gražu ir protinga, kad vėlinių proga apgrėbstytume kapą, pamerktume puokštelę gėlių ir uždegtume žvakę. Noriu, kad Vėlinės Jums skelbtų viltį.

Vėlinių proga kviečiu Jus, broliai ir sesės, būkime protingi, duokime mirusiesiems tai, kas reikalinga mirusiems, o gyviesiems tai, kas reikalinga jiems. Nepamirškime, kad melstis bei Šventas Mišias aukoti reikia ne tik už mirusius, bet ir už gyvuosius.

LS dvasios vadas - kun. Antanas Mačius

Lietuvos skautija | 2011-10-31