Paskutinis laužas: tradiciškai netradicinis

Senas Skautatinklis | 2010-10-19
Tačiau ar gali būti taip paprasta: laužas sudegintas, dainos išdainuotos, sezonas uždarytas? Ne! Nepaprastumai prasidėjo likus 7 km iki Lygumų ribos. Nieko neįtariantys skautai buvo išlaipinti iš autobuso ir paleisti pavėjui - kiekvienos amžiaus grupės laukė jos verti išbandymai, kuriuos įkąsti pavyko tik apsišarvavusiems kantrybe ir atkaklumu.





Su dainomis smagiai pasivaikščioję vilkiukai, atmintį ir skonio receptorius patreniravę skautai ir išradingų spąstų kandidatams paspendusios vyšnios neilgai trukus pasiekė laikinais, bet svetingais namais tapusią miestelio vidurinę mokyklą ir ėmė ruoštis atidarymo rikiuotei. Kandidatai vis tebežygiavo. Sutemo spalio vakaras - kandidatų dar nė kvapo. Tik suspindus pirmosioms žvaigždėms, tolumoje pasigirdo vos velkamų kojų garsas. Kandidatai! Nuo šiol jie visada atsimins, kiek laiko ir jėgų gali sutaupyti Morzės abėcėlės mokėjimas...

Po tradicinio laužo su tradiciniais draugovių pasirodymais atėjo ypatingai netradicinė vakaro akimirka. Išvydę kaip sporto salė nuo žvakučių gausos staiga virto šventove, visi iš nuostabos klestelėjo į bendrą ratą ir valandėlei nurimo. Iš pradžių nedrąsiai, o paskui vis garsiau giedamos Taize giesmės, pritariant br. Seržo gitarai, kunigo Arūno (tą vakarą davusio suaugusio skautybėje įžodį!) skaitomas Dievo žodis, bendra bei asmeninė malda, prašant Viešpaties užtarimo sau ir savo brangiems žmonėms bei virš galvų plevenusi ramybės dvasia nepaliko abejingo nė vieno ir leido trumpam stabtelėti, pamąstyti, padėkoti - tam taip dažnai pritrūksta laiko...



Šeštadienio rytą skautus prižadinusi skaisti saulė pažėrė įvairiaspalvių naujienų: kol skautai pūtė į akį, net 3 broliai ir viena sesė davė suaugusio skautybėje įžodį, o 3 Kupolės vyr. skaučių būrelio sesės pagaliau pasipuošė rugiagėlių spalvos kaklaraiščiais. Hip valio!




Nauja diena - naujas žygis. Šįkart - į Lygumų pakraštyje ošiantį beržynėlį, paruoštą strateginiam žaidimui. Bet viskas ir vėl ne taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pradžių. Vieškelio dulkėms geru sluoksniu padengus žygeivių batus, iš už posūkio išlindo ir beržynėlis. Tik... ne tas! Sutriko net vietiniai. Padėtį išgelbėjo netrukus atskubėjęs nauju pilku kaklaraiščiu ryšintis brolis Donatas, narsiai perėmęs vairą į savo rankas ir išvedęs skautus į tikrąjį kelią.




Strateginis penkių vėliavų saugojimo ir grobimo žaidimas tradiciškai patiko visiems, o ypatingai Kamikadzių komandai, sugebėjusiai klasta ar gudrumu atimti net 4 priešų vėliavas. Sunkiausia pasirodė išsaugoti savo gyvybę, o praradus ją - susigrąžinti, mat Gyvybės slėnyje karaliavusios sesės Solveiga, Lina ir Ilona jos nepagailėdavo tik mainais už atliktas užduotis.




Paskutinioji renginio užduotis gyvybės nei grąžino, nei atėmė, bet sveikatos pakainavo - netradicinį Gerojo darbelio iššūkį Šiaulių krašto skautams šįkart metė 9 eglutės, 15 berželių, 5 ąžuoliukai bei milžiniška lapų paklodė. Kas kasė duobes, kas sodino medelius, kas nešė vandenį, kas pylė žemes, kas grėbė, šlavė ir krovė lapus, o kas tiesiog paskelbė lapų mūšį - nenuobodžiavo nė vienas!




„Laužas degė, lapai krito - vasara jau uždaryta!“, - paskutinėje rikiuotėje vienbalsiai išpyškino vadovai, o širdyse ne vienam skautui vis dar turbūt aidėjo per vasarą stovyklose ir žygiuose patirtų nuotykių, išgyventų jausmų, užsimezgusių draugysčių, nemiegotų naktų aidas...



Emilija Karoblytė
Viestarto drg. draugininkė
Senas Skautatinklis | 2010-10-19