Tiesiogiai iš Kanderštego Skautų Centro (KISC)

Senas Skautatinklis | 2010-04-06


Pink'iai turi savo paslapčių ir nerealiai gražių tradicijų, kurios tęsiasi nuo centro įsikūrimo ("Old Chalet", tada dar tik paprastas kalnakasių namelis, buvo nupirkas B.P. 1923 m.). Turim visą aukštą, kuris priklauso tik mums - jei nori bendrą staff'o erdvę aprodyti svečiui, iš ryto turi atsiklausti visų pink'ių leidimo. Tai bene vienintėlis klausimas, kurį sprendžiant kiekvienas turi veto teisę. Gal rožinių marškinėlių idėja iš pirmo žvilgsnio ir neatrodo labai patraukliai, bet mėlynas vyr. skautės kaklaraištis ir pink'ės marškinėliai dabar man yra tobuliausia uniforma. Visi, dėvintys ar kada nors devėję pink'io uniformą, yra viena, labai didelė, ir visiškai nereali šeima. Žmonės, su kuriais tris mėnesius kartu valgai, dirbi, ilsiesi, juokiesi ir burbi, nori nenori tampa tavo šeima. O ką bekalbėti apie tuos, kurie centre leidžia trečius, penktus, kai kurie ir dešimtus savo gyvenimo metus? Be to, pagrindinė čia galiojanti taisyklė - pareiga rūpintis kitais. Nuo pirmos dienos stengiamės vienodai rūpintis vestibiulyje tingiai vazonus knaisojančia kate Olaiva (taip pavadinta B.P. žmonos garbei), pagalbos ieškančiu svečiu ir išvarvėjusiu pink'iu, mums grįžinėjant iš vakarinių pasikultūrinimų, dar sėdinčiu prie dienos darbų.



Mūsų dienos ilgos ir darbingos. Mes, pavasariniai pink'iai, turime savo tvarkaračius, pagal kuriuos kas dieną dirbame viename iš departamentų - maitinimo, namų ir remonto. Su maitinimu viskas aišku, it vijurkai sukamės virtuvėje ruošdami maistą centro svečiams ir savanoriams. Namų departamente paprastai užsiėmame kasdieniu tvarkymusi ir kambarių aprodymu svečiams. Pavasaris smagus tuo, kad darome "gilųjį valymą" - vieną po kito šveičiam, blizginam ir kuopiam visus įmanomus centro kampelius. Šiuo metu centre yra renovuojami Korėjos ir Australijos kambariai, tad dirbdami remonto departamente gauname progą prisidėti prie šių kambarių renovacijos. Jei centre vieši didesnė grupė, kuri užsisako daug programos, mielai net ir po darbo valandų vedame jiems užsiėmimus. Taip pat karts nuo karto gauname ypatingų užduočių. Pavyzdžiui aš, su kambarioke švede Cissi ir australe Mon vieną sekmadienį praleidau inventorizuodama visas skautiškos parduotuvės prekes.



Net ir turint kalnus entuziazmo, trečią dieną iš eilės užsiėmant valymu visas džiaugsmas trumpam pradingsta. Tada pereiname į ypatingąją laiko matavimo sistemą, kur pusė dvylikos tampa pusvalandžiu iki pietų, o be dešimt keturios - dešimt minučių iki kavos pertraukėlės. Kavos pertraukėlės čia beveik privalomos. Visi pinkiai, kurie yra centre ir nėra užsiėmę su svečiais sustabdo savo darbus ir penkiolikai minučių susirenka jei ne išgerti kavos, tai bent pasišnekučiuoti. Pietų pertraukas irgi stengiamės leisti kartu. Jei neturim laiko keltis į kalnus, einame pasivaikščioti ar tingiai šildomės prieš saulutę KISC'o pašonėje. Vakarais ateina tikrasis poilsio metas. Kartą per savaitę turime vakarą, kurio metu visi kartu nuveikiame ką nors smagaus, bet ir kitais vakarais retai kada pasislėpiam vieni nuo kitų už kompiuterių ekranų. Gitara, lūpinė armonikėlė, milijonas dainų ir pasišnekėjimų greitai atitraukia nuo minčių apie darbus ar bendravimus su už tūkstančių kilometrų likusiais draugais.



Kartą per savaitę gaunam laisvą dieną pailsėjimui nuo indų plovimo ir tualetų valymo. Priklausomai nuo oro tokiomis dienomis lekiam pasidžiaugti snieguotų kalnų teikiamais malonumais arba pamažu pažindinamės su kitomis Šveicarijos vietovėmis. Būdami pinkiais turim daug puikių nuolaidų, kurių dėka Šveicarijos kainos tampa visai pakenčiamos, tad pagrindinė problema - kaip viską spėti. Visa laimė, kad centro programerių komanda visada turi pilnas kišenes patarimų ir idėjų, tad gali padėti net visiškai pasimetusiems žmonėms (kaip, pvz, aš). Balandis ramus mėnesis, nes užsidarinėja slidinėjimo trasos ir pamažu visi ruošiasi vasaros sezonui, bet vos tik atšils orai imsim mėgautis vasaros sezono pramogom. Turim du mėnesius ir 13 likusių laisvadienių, tad laukia labai daug gerų patirčių.

Galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie gyvenimą KISC'e, bet juk visada milijoną kartų geriau yra tiesiog atvažiuoti ir pamatyti viską savo akimis. Nors ne pamatymas čia svarbiausiais. Visai kaip Mažasis Princas sakė - svarbiausi dalykai yra jaučiami širdimi. Nei akys, nei ausys nepadės pajusti Kanderštego magijos :)

Nors pati kelionė į Šveicariją ir brangoka, Kanderštege lietuvaičiams apsistoti nėra brangu - nuo šių metų gyvenimas stovyklavietėje rytų europiečiams yra nemokamas, taip pat sumažintos nakvynės kambariuose kainos. Neprisimenu, kaip dėl maitinimo, bet visada galima išsinuomuoti svečių virtuvėlę - ji labai patogi, su visais reikiamais daiktais ir kainuoja tik penkis frankus parai. Tokiam renginy kaip Agora, kuris yra viena realiausių progų trumpai aplankyt KISC'ą, už mažesnę nei minimalią kainą be apgyvendinimo ir maitinimo, dar gauni ir superinę programą. Dar vienas variantas, kuris, mano neobjektyviu manymu, yra geriausias pasirinkimas - sekti mano pėdomis ir atvažiuoti čia trims mėnesiams savanoriauti. Tokiu atveju turi apsimokėti tik kelionę į Kanderštegą ir atgal bei pasirūpinti dienpinigiais. Aš pasiskaičiavau, kad per savaitę išleidžiu gerokai mažiau nei Lietuvoje, nes tam tiesiog nėra laiko.

Visa informacija apie Kanderštego skautų centrą yra jų internetinėje svetainėje, www.kisc.ch. Taip pat, visada galit kreiptis tiesiai į mane ir aš pasistengsiu surasti atsakymus net ir į pačius neįmanomiausius klausimus. Suradau seniausiai atrenovuotą kambarį, kurio įvardint negalėjo net ilgus metus čia leidžiantys pinkiai, surasiu ir jums atsakymus! O svarbiausia, turėkit omeny, kad jei dar nežinot, ką veiksit šį rudenį, tai iki birželio 15 dienos turit laiko užpildyti paraišką savanoriavimui KISC'e. Kai kam čia Lietuva didesnė egzotika už Hong Kongą, tad ne tik gausit milijoną puikių patirčių, bet ir atliksit rimtą ambasadoriavimo Lietuvai pareigą.

Ir pabaigai - pirmasis pavasarinis laužas Kanderštege ir mūsų, pinkių, pasirodymas.









Linkėjimai iš vieno kilometro dviejų šimtų metrų aukščio,
psktn. vyr. sk. Jorė

(Visos nuotraukos - puikiojo Wilsono, kurio tikro vardo mums niekaip neišeina išmokti. Kaip ir net nebandom naudotis jo fotoaparatu - jame viską rašo kinietiškai)
Senas Skautatinklis | 2010-04-06