Skautišku žingsniu – per „X amžių“

Senas Skautatinklis | 2009-07-22


Kasdien vis didėjantis skautų skaičius, į pabaigą pasiekęs 153 vienetus, tarp kurių buvo ir svečių iš Klaipėdos, Panevėžio bei Telšių, stebino net stovyklos komendantą brolį Adą, ta proga vadovų apdovanotą šūkiu: „Komendantas nežino, kaip vaikai atsiranda!“. Užtai pačius pastovyklių vadovus bei jiems talkinančius vyr. skautus ir kandidatus suskaičiuoti pasirodė kur kas sudėtingiau: su atvažiuojančiais, išvažiuojančiais, prapuolančiais ir vėl atsirandančiais, tylinčiais ir prabylančiais jų priskaičiuota daugiau kaip 25.



Šv. Mišiose paprašę Dievo palaiminti stovyklą ir lietaus debesis nukreipti kita linkme, likusį laiką skautai neturėjo kada nuobodžiauti – kiekvieną dieną jų laukė pažintis su vis nauju Lietuvos gyvavimo periodu.



Piligriminiame žygyje skautus ir vilkiukus lydėjo pagonių dievai: Gabija mokė įvairiais būdais sukrauti laužą, Laumė pasidalijo vaistažolių rinkimo ir arbatos virimo paslaptimis, Ežerinio liepiami skautai nešė vandenį kuo tik įmanydami, net savo kepurėmis, Žemynos vadovaujami kepė skautišką duonelę...

Amatų dieną stovykloje visus užbūrė meno mūza, skautai stengėsi pranokti vieni kitus ir pirmiausia save: kaklaraiščius papuošė molinės išdekoruotos movos, pastovyklėse sužydėjo iš šiaudų pinti kabantys sodai, išsiskleidė puošnios iš vytelių pintos gėlės, naujai užsimezgusias draugystes sutvirtino pačių nupintos ir dovanojamos draugystės apyrankės; rankos, kojos ir pečiai puošėsi ypatingais sesės Catarinos iš Liuksemburgo piešiniais; pilki akmenys virto žaviomis boružėmis, net skalbinių segtukai dekupažo dėka įgavo naujų spalvų.




Kūrybingą dieną net policijos pareigūnų – kinologų ir jų augintinių pasirodymas dvelkė menu – iš susižavėjimo net išsižioję skautai stebėjo grakščius šunų judesius pagal komandą, tarpais net sušukdami: „žiūrėk, jie skrenda!“. Visi be žodžių, bet garsiais plojimais pritarė, kad išmokyti šunį atpažinti narkotines medžiagas, sulaikyti nusikaltėlį, rasti ieškomą žmogų taip pat yra savotiškas menas.



Gražu buvo žiūrėti, kaip Lietuvos karalystės dieną patyrę skautai pažymėjo dalyvaudami rikiuotės konkurse, momentais tampančiame laisva improvizacija.



Tuo tarpu jaunesnieji surengė įspūdingą mugę, kurioje už skautiškus pinigus – spalvotus kankorėžius – pardavinėjo savo pagamintus daiktus, teikė kurjerių, masažo, laiškų rašymo, kaklaraiščių plovimo, tatuiravimo ir kitas paslaugas.




Mugei, bet ne skautų entuziazmui pasibaigus, visi buvo kviečiami į skautoramą: pasikartoti jau žinomus ir išmokti keletą naujų mazgų, lavinti atmintį Kimo žaidime, įsikalti į galvą LS himną, sužinoti rikiuotės komandas ir švilpukų reikšmes, išbandyti rankos taiklumą šaudant oriniu šautuvu.





Liepos 15-oji – Žalgirio mūšio diena – žadėjo nepaprastą ir nepamirštamą strateginį žaidimą, kuriame reikėjo ir ištvermės, ir sumanumo, ir istorijos žinių. Ar skautai visa tai turi? Tai pasiryžo patikrinti kariai iš Karo prievolės administravimo tarnybos Šiaulių teritorinio skyriaus, pirmiausia supažindinę skautus su žygio amunicija, vėliau išvedę juos į 7 km apžvalginį žygį po žaidimo vietovę, galiausiai įteikę kiekvienam būriui po topografinį žemėlapį ir pasiuntę juos surinkti išslapstytų daiktų.




Tačiau radus visus ar bent dalį, pergale džiaugtis buvo dar anksti – skautų laukė Marienburgo pilies šturmas, kurio sėkmė priklausė nuo žinių apie Lietuvos kariuomenę.



Visgi, kaip pajuokavo vienas iš žaidimo sumanytojų vyresnysis leitenantas Rolandas Gedvilas, nei tolimais 1410 metais Jogailai ir jo kariuomenei, nei dabar skautams pilies nepavyko užimti, nors stengtasi atkakliai. Už pastangas gudriausieji apdovanoti kariškais suvenyrais, o visi kiti džiaugėsi išbandę save ir sužinoję šį tą naujo.



Dar vienas žaidimas kvietė prisiminti Lietuvą carų valdžioje ir nusikelti į knygnešių laikus – išlydėję patyrusius skautus į daug ištvermės reikalaujantį žygį, vilkiukai ir skautai pasiskirstė į knygnešius, žandarus bei pasieniečius ir stengėsi kuo uoliau ir sumaniau atlikti savo pareigas nešdami, slėpdami, sulaikydami ar atimdami knygas. Stovyklos viršininkė Šiaulių krašto skautų seniūnė sesė Janina pasidžiaugė, kad daug aistrų sukėlęs žaidimas ne vienam skautui leido artimiau prisiliesti prie šio istorinio periodo ir suvokti jo sudėtingumą bei svarbą šiandienai. Tarsi knygnešiai tą dieną stovykloje apsilankė ir Bubių policijos nuovados pareigūnai, padovanoję kiekvienai skautų draugovei po Policijos departamento išleistą Moksleivio kalendorių su daugybe naudingų žinių.

Per savaitę tarsi septynmyliais žingsniais perbėgę tūkstantį Lietuvos metų, priešpaskutinį rytą skautai atsibudo nepriklausomoje Lietuvoje – jų laukė finalinė viktorina „Ką žinai apie Lietuvą?“, paįvairinta odžių iškiliems Lietuvos žmonėms kūrimu, istoriniu situacijų vaidinimais, liaudies dainų dainavimo varžybomis, seniausių baltų verslų atpažinimu šiandienos ūkyje. Kaip ir kiekvienoje skautiškoje rungtyje – nugalėjo draugystė, kurios šioje stovykloje, žinoma, netrūko.



Kaip netrūko ir smagių akimirkų – vyčių jaunesniems broliams ir sesėms dovanoto vandens kalnelio, vakaro laužų, apipintų dainomis, žaidimais ir vaidinimais, siautulingos liaudiškos vakaronės su Šiaulių universiteto folkloro ansambliu „Vaiguva“, šiltų pokalbių, svajingų gitaros garsų, fakelų liepsnų nušviesto ir ugnies šou palydimo uždarymo laužo, paskutinį ankstyvą rytą stovykloje aidinčių savo gretas papildžiusių vyčių ir vyr. sesių dainų...




Stovyklos uždarymo rikiuotėje nuleidę Lietuvos vėliavą, užgesinę laužus, dar kartą apkabinę draugus, skautai iki kitų metų atsisveikino su juos visad mielai glaudžiančia Pašvinės stovyklaviete ir iš kelionės po praeitį grįžo jau į antrąjį Lietuvos tūkstantmetį truputį kitokie, viduje paūgėję, tačiau su tuo pačiu uždaviniu širdyse – kasdien daryti pasaulį gražesnį ir pradėti tai nuo savęs.




Emilija Karoblytė,

Šiaulių krašto Viestarto draugovės draugininkė
Senas Skautatinklis | 2009-07-22