„Utopia"

Senas Skautatinklis | 2009-07-16
Stovykloje buvo keletas pastovyklių, kuriose vyko jaunimo programa: skautų (11–16 m.) ir roverių (17–22 m.). Skautų pastovyklės stebino savo pionerija ir išradingumu. Vienas iš skautiškų vienetų buvo sukonstravęs daugiaaukštį- daugiapalapinį. Iš viso buvo 3 aukštai, kiekviename aukšte ant įtvrtinimų buvo pastatyta po 8 palapines, kuriose miegojo po 2 skautukus.

Kiekviena diena roverių pastovyklėje turėjo savo temą, pagal kurią puošdavosi, dalyvavo programoje: „Grįžimas į 90-uosius", „Havajai", „Laukiniai vakarai" – tai vos pusė iš intriguojančių temų. Įsivaizduokite, kai 18 metų vaikinas ropoja per pagrindinę stovyklos aikštę čiulpdamas vaikišką čiulptuką ir dėvėdamas seilinuką per vaikystės dieną – tik tobuloje visuomenėje tai pamatysi!



Ką veikė tie, kuriems jau daugiau nei 22 metai? Jie, žinoma, nevaidino vaikų ir nešliaužiojo žeme kaip kūdikiai. Jie rengė programą, taip pat padėjo stovyklos štabui. Vienas iš įdomiausių įrenginių buvo Hotelt (viešbutis, kuris buvo pastatytas netoliese, taip pat suaugusiųjų įkurtos Nye Bardun kavinės, kur visada galėjai gauti kakavos, kur žalios arbatos ir picų verslas klestėte klestėjo). Čia stovėjo daugiau nei 20 tipi palapinių, kurios buvo viešbučio kambariai (jie net raktus turėjo!), pavadinti aukščiausių Norvegijos viršukalnių vardais. Viskam vadovavo suaugę skautai iš ISGF organizacijos, kurios nariai yra atsakingi už paramą skautaujančiam jaunimui.

Buvo smagu iškeliauti į ekspediciją su patyrusiais ir vyr. skautais, pamatyti nuostabų fiordą nuo kalno, keliauti kalnų viršūnėmis iki nuostabaus ežerėlio, plytinčio tarp kalnų. Nepaliesta gamta, sniegas viduryje vasaros ir maži kriokliukai, susidarantys upėse, kurių temperatūra vos 1–2 laipsniais didesnė nei sniego, per kurį ką tik bridai, ožiai su skambalais ant kaklų, besiganantys po skurdžią kalnų augmeniją ir ieškantys vietos pasislėpti nuo lengvo lietučio, kuris viską permerkia. Tokia pasakiška nuotaika sklando ore keliaujant akmenuotais takeliais, kol galiausiai prieini tylų kaimą, kurio namų stogai apsodinti žole ar laukinėmis gėlėmis – gali tik spėlioti, ar vėjo, ar žmogaus tai darbas.

Nei karto nepanaudojome savo žibintuvėlių. Kodėl? Vasarą ten baltosios naktys! Ir nėra žvaigždžių. Tai, ką galima stebėti naktį – buvo šaltoji upė. Ji srauni ir plati, tačiau akmenuota. „Tobula raftingui“ – pagalvojau ją pamačiusi. Įteka į fiordą vos už 1,5 km nuo stovyklavietės, apsuptos beprotiško grožio kalnų snieguotomis viršūnėmis, o kartais ir šlaitais.

Dar įdomu buvo stebėti vaikus, kurie 22:35 pradeda tyliai slinkti į savo palapines miegoti. Lėtai lėtai ištuštėja visa stovykla. Visi nutyla ir grįždamas nuo upės turi būti tylus, kad nesudrumstum tos šventos miego ramybės.

Vienas didžiausių išbandymų buvo maudytis minėtoje upėje. Temperatūra net karščiausiomis vasaros dienomis nebūna didesnė nei 10 laipsnių. Bet mes išdrįsome ir net ne vienąkart! Kai kuriems norvegams tai atrodė tikrai ekstremalu.

Keistas jausmas aplankė per uždarymo ceremoniją. Visi buvo tokie vieningi ir stebuklingai laimingi. Visi savyje sukūrė dalelę milžiniškos Utopijos, sudėjo ją į viena ir pamatė, kaip gera kartu. Bet juk tai nepapasakojama, nes jausmo neaprašysi. Kas po ketverių metų keliaus su mumis į Norvegiją?

Vaiva ir Domantas Juškevičiai
Senas Skautatinklis | 2009-07-16