Šiaulių skautai uždegė jubiliejinį laužą

Senas Skautatinklis | 2009-04-02


Kuprinės, šypsenos, draugai... Savaitgalis žadėjo būti smagus. Ir nenuvylė. Atvykusiųjų laukė šventinis koncertas – dainingiausieji skautai džiugino savo dainomis, vyriausioji Šiaulių tunto skautė, jaunatviškos energijos nestokojanti 96-erių metų buvusi tuntininko adjutantė Gražbylė Venclauskaitė papasakojo apie tunto įsikūrimą, o skautas vytis brolis Romualdas Prascevičius – apie tunto atsikūrimą.



Sveikinimo žodį tarė sesė Rasa Dumčiūtė, anksčiau buvusi viena iš tunto vadovių, o dabar – Lietuvos skautijos vyr. skautininkė, įteikusi tunto vadijai padėką nuo visos organizacijos. Šiaulių tunto pasveikinti atvyko ir dvi Žemaitijos skautų organizacijos atstovės. Liūdėti neleido nuotaikingi vedėjai – brolis Žilvinas ir sesė Lina.



Oficialioje dalyje buvo pristatyta naujoji tunto emblema. Štai, ką ji sako:



Trikampio forma – 3 žodžių šūkis „Dievui, Tėvynei, Artimui". Vidinė struktūra pasiimta iš Šiaulių miesto herbo (http://lt.wikipedia.org/wiki/%C5%A0iauli%C5%B3_herbas). Simboliai: AKIS – Dievo ženklas (iš miesto herbo) simbolizuoja šūkį „Dievui!" SAULĖ – „Tėvynei!"; siauresne prasme Saulės žemei, Saulės miestui. ŠAULYS – žmogaus figūra arba „Artimui!"; šaulys – vienas iš Šiaulių žemių simbolių, t. p. aliuzija į garsiąją miesto skulptūrą „Šaulys". Spalvos: GELTONA. Saulės, pirmųjų skautiškų kaklaraiščių spalva; heraldikoje reiškia „dorumą, protingumą" – tai sektinos savybės skautams. MĖLYNA. „Vanduo", „dangus", heraldikoje – „ištikimybė, sąžiningumas. „Vanduo" primena prie Rėkyvos ežero veikusius Šiaulių jūrų skautus. „Dangaus mėlis" – giedros ir taikumo, kurį teikia skautų organizacija, jausmas. ŽALIA. Heraldikoje žalia reiškia „laisvę, grožį, džiaugsmą, sveikatą ir viltį“; taip pat tai skautų mylimos gamtos spalva.



Po oficialiosios dalies, pasiskirstę grupelėmis ir smagiai skanduodami, skautai patraukė į Kairius. Ir ne be reikalo, nes būtent čia kadaise prie ežero buvo užkurtas pirmasis Šiaulių tunto laužas. Tik pagalvokite – koks nuostabus jausmas vėl grįžti ten, prisiliesti prie mūsų – skautų – istorijos! Atrodo, taip manė visi.



Po žygio, kuriame be atstumo dar teko įveikti ir keturias suktas užduotis, nebuvo nė vieno, kuris skųstųsi nuovargiu ar sėdėtų susiraukęs. Priešingai! Susirinkę daiktus ir spėję susipažinti su būsima nakvynės vieta – Kairių pagrindine mokykla – skautai patraukė ruošti pirmojo šiais metais laužo, kartu apvalydami parką. Kas mąstė vakarui žaidimus, kas rinko šakeles, kas jas krovė laužan – visi stengėsi kažkuo prisidėti prie gražios – skautų pirmojo laužo – tradicijos įgyvendinimo.



Kad ir kokie energijos reikalaujantys buvo žaidimai, kad ir kaip nuotaikingai liejosi dainos, skautai nepavargo. Energijos užteko ir po linksmybių prie laužo grįžus mokyklon, kur visų jau laukė tautinių šokių pamokos. Kiek patrepsėjus, visi išgužėjo laukan paleisti dangaus žibintų, o grįžus laukė staigmena – iš žvakučių išdėliotas didelis, gimtadienį atspindintis skaičius ir padėtas nepaprastai skanus tortas.



Antroji diena, o tiksliau, jos pusdienis, taip pat neprabėgo veltui. Nubudę, susitvarkę skautai vieningai mokėsi giedoti giesmes, kad vidurdienį, patraukę Kairių bažnytėlėn, galėtų iš širdies jas traukti. Vėliau sekė rikiuotė, ir, ko gero, liūdniausia dalis – atsisveikinimas... Tačiau ne ilgam – juk aktyvaus skautavimo gamtoje sezonas dar tik prasideda! Be to, kai kurie skautai „sudie“ tarė kur kas linksmesni – ryšintys naujutėlius, kas geltoną, o kas ir vyšninį, kaklaraiščius.



Džiaugtis ir švęsti priežasčių turime tikrai daug: būrį skautų ir skautukų, atsidavusių vadovų, noriai skautams padėti ir paremti sutinkančių žmonių, jubiliejinę tunto sukaktį, kuri, be abejo, bus dar ne viena. Toliau puoselėjame skautų tradicijas ir nuoširdžiai stengiamės ne tik sueigose, bet ir kasdieniniame gyvenime kliautis esminiu skautų šūkiu: „Dievui, Tėvynei, Artimui“.

pat. sk. Otilija Budrytė (Medeinos dr.)
Senas Skautatinklis | 2009-04-02