Vilkių ir jų draugų žygelis Verkiuose

Senas Skautatinklis | 2009-02-09


Visai nereikia būti vadovu, kad sugalvotum tokį maršrutą. Šį sykį kelią rodė ir užduotis galvojo žygio šeimininkės. Kad smarkiai nepavargtume bežygiuodami, kelyje tekdavo sustoti prie vilkių "užkardų". Norėdami eiti toliau, turėdavome įveikti sesių sugalvotas užduotis: sugalvoti šūkį, sukurti dainą ir šokį, atsakyti į klausimus apie Lietuvą ir suvaidinti spektaklį apie "Durbės mūšį".



Ne vien tik vadovai ir svečiai šoko dainavo - vilkiukės irgi mums parodė puikų vaidinimą apie Vilniaus įkūrimą. Taip pat sesės visus apdovanojo gardžiais šokoladiniais ir sausaininiais prizais. Nereikėtų pamiršti ir karts nuo karto mus pasiekdavusių raginimų "kur jūsų energija?!" ir kitų jaunaviško entuziazmo pavyzdžių. Bet kuris, stebėjęs vilkes viso žygio metu dabar galėtų parašyti po patarimų rinkinį "10 smagių būdų nesušalti".



Antroje žygio dalyje nusprendėme ištrūkti iš užburto rato, kuriame sukomės gerą pusdienį ir apžiūrėti tolimesnes apylinkes. Čia jau ir užduotys pasunkėjo, nes jas galvojo vadovai. Buvo ir mazgų rišimo varžybos, ir muzikinis šou, ir viktorina ir dar tiek visko, kad tiesiog neišpasakosi.



Pakankamai prisivaikščioję, išbandę ledo slidumą ir skaudumą grįžome į Verkių parką. Kol visai nepavargusios vilkės linksminosi improvizuotuose šokiuose, kitame parko gale rinkosi vyresni žygio dalyviai. Ant nuostabaus grožio Neries šlaito vyko skaučių įžodis. Pasveikinę naująsias tunto skautes šiek tiek padainavome, sušilome ir sulaukę vilkiukių pradėjome žygio uždarymo rikiuotę. Parke nuaidėjus pasutiniams raportams vyko dar vienas įžodis. Vilkiukės kaklaraištis papuošė jauniausią žygio dalyvę Miglę.



Žygis buvo tikrai puikus - juk visai nesvarbu kiek kilometrų eini. Svarbu ką tame žygyje nuveiki ir ko išmoksti. Šį sykį, nors keliavome tik vieną dieną, bet naujų dalykų kiekvienas ne vieną ir ne du sužinojome :)

Senas Skautatinklis | 2009-02-09