Kariuomenės ir visuomenės šventėje Vingio parke

Senas Skautatinklis | 2008-05-19

Kam skautui šoklumas? Ogi pasižiūrėjo sesės į tas mazgams paruoštas virves, žiūrėjo vienaip, žiūrėjo kitaip, pamokė kelis pro šalį ėjusius vaikus mazgų ir suprato, kad nėra jos tokios didelės mazgeliojimo fanės, kad galėtų visą dieną mazgus raišioti. Po trumpų varžybėlių "kas greičiau išsigelbės" gelbėjimosi kilpos pagalba, mazgų rišimas virto į... Šokinėjimą per skautišką šokdynę!



Tada ir prasidėjo... Jei iš pat pradžių žmonės keistai žiūrėjo ir tik mažos mergaitės ryždavosi priimti skautų iššūkį, greit šokinėjo visi. Maži, dideli, seni, jauni, basi ir su aukštakulniais.. Šventei įsibėgėjus, kad nereikėtų ilgai laukti eilėje, žmonės šokinėdavo didelėmis grupėmis. Taip ir nesuskaičiavom, kiek daugiausiai vienu metu buvo suėję šokinėtojų. Gal dešimt, gal šiek tiek daugiau, bet virvės visas ilgis būdavo išnaudotas. Rekordą, kaip dera tokioje šventėje, pasiekė kariūnė iš Karo Akademijos.



Šventėje buvo daug svečių, kurie dėl savo jauno amžiaus dar nelabai galėjo šokinėti per mūsų šokdynę, bet jiems mes irgi sugalvojom veiklos - atidarėme piešinių kampelį, kur kiekvienas norintis, galėjo piešti skautus taip, kaip jis juos įsivaizduoja.

Nelabai buvo laiko bėgti pasižvalgyti po šventę, bet pagal žemėlapį, už mūsų palapinės veikė kariškas restoranas. Matyt ten ir dingdavo visi tėveliai, ramia širdimi palikdavę savo vaikus skautų priežiūroje.

Iš Vingio parko pakilus karo aviacijos sraigtasparniui, kartu su ant scenos siaučiančiu Povilaičiu traukdami "Vėl, švieski man vėl", susivyniojom šokdynę, apsižiūrėjom ar paliekam po savęs vietą gražesnę negu radom ir pamažu išsiskirstėm po namus.



Dar sykį didelis dėkui visoms sesutėm ir visam brolių broliui už puikią dieną,

Sesė Jorė
Senas Skautatinklis | 2008-05-19