Stojam papietaut arba Ar sugrius tiltas jei žygiuosim?

Senas Skautatinklis | 2007-11-16
Seniausios archeologams žinomos gyvenvietės dab. Trakų vietoje gyvavo jau I tūkst. pr. m. e. Trakų vardas iš pradžių veikiausiai priklausė ne dabartiniams, bet Seniesiems Trakams – esantiems už 4 km į pietryčius nuo Trakų, jie minimi nuo 1337 m. Archeologiniai tyrimai parodė, kad Senieji Trakai buvo įkurti apie XIII a. pabaigą, Gedimino nurodymu iškirtus mišką ir sumūrijus pilį. Tikėtina, kad būtent į šiuos Trakus 1321 m. Gediminas iš Kernavės perkėlė sostinę, pastatydamas pilį (tačiau jau 1322 m. perkėlė sostinę į Vilnių). Tuo tarpu dabartiniai Trakai antruoju po Vilniaus LDK politiniu administraciniu centru tapo tik apie 1375 m., Kęstučiui įsikūrus XIV a. viduryje pradėtoje statyti Trakų pusiasalio pilyje.
Trakams tapus nemažu miestu, 1409 m. jiems buvo suteiktos Magdeburgo miesto teisės; šiek tiek vėliau tokias pačias teises – atskirai nuo krikščioniškosios miesto dalies – gavo ir Trakų karaimų bendruomenė. Miesto klestėjimo laikotarpiu laikomi XV ir XVI a.
Iki 1413 m. Trakai buvo Trakų kunigaikštystės, 1413-1795 m. – Trakų vaivadijos centras. XVI-XVII a. Trakų ,kaip svarbaus politinio, prekybos ir kultūros centro, reikšmė sunyko. Miestas labai nukentėjo XVII a. viduryje, vykstant Maskvos karui, kuomet Trakus kelerius metus niokojo Rusijos okupacinė kariuomenė, – būtent šio karo metu abidvi Trakų pilys virto griuvėsiais.
1795-1915 m. miestą valdė carinė Rusija; 1915-1918 m. jį buvo okupavusi Vokietija, o 1919-1920 m. ir 1920-1939 m. – Lenkija. 1939-1950 m. buvo apskrities centras, nuo 1950 m. – rajono centras.

Atvažiavusios į Trakus sužinojom, kad pavėlavus į autobusą su mumis važiavo ir Smiltė. Susitikom su vadove Vaiva ir pradėjome eiti prie Bernardinų ežero esančiu Sveikatingumo taku.
Lukos (Bernardinų) ežeras yra vienas iš penkių Trakus supančių ežerų. Lukos ežero pavadinimas kildinamas iš žodžio “lankas”. Dar kunigaikščio Kęstučio laikais (XIVa.) pietinėje miesto dalyje prie šio ežero buvo pastatyti Skaisčiausiosios Dievo Motinos Gimimo vienuolynas ir cerkvė, o Vytautas Didysis apdovanojo šį vienuolyną žeme bei davė ežero gabalą- “lanką”. Bernardinų vardą ežeras gavo todėl, kad XVI- XIX a. ant stataus kalno šioje miesto dalyje stovėjo Bernardinų vienuolynas.

Praėjusios kapines, esančias pradžioje Sveikatingumo tako, sustojom susipažinti ir buvom suskirstytos i dvi grupes. Gavome užduotis stebėti piešingos grupės verbalinius ir neverbaliniu dalykus. Dar truputį paėjom ir pamatėm pelkę. Prieš kurią sustojom papietauti ir nuspręsti kuriuo keliu eisime. Žinoma, mes nusprendėm eiti per pelkę ir brūzgynus. Sėkmingai, beveik nesušlapusios, perėjom pelkę.



Praėjome buvusią stovyklavietę ir kelias sodybas, pamatėme siūbuojantį pontoninį tiltą. Perėjusios jį sugalvojom, kad galim grįžti atgal ir eiti į Varnikių pažintinį taką per pelkes. Grįžom į tą krantą iš kurio atėjom ir ten sužinojom, kad iki Varnikių apie 12km., laiko liko nedaug. Kadangi Rūta bijojo eiti per siūbuojantį tiltą mes sugalvojom daryti eksperimentą ,,Ar tiltas sulūš jei žygiuosim?“ Deja, mūsų eksperimentas nepavyko ir tiltas nesulūžo. Rūta, 3 kartus perėjusi tiltą, atrodė nekaip, taigi nusprendėme darkart negrįžti ir mūsų pažintinę kelionę tęsti šioje ežero pusėje.
Priėjome Trakų pusiasalio pilį, kuri yra prie miesto aikštės. Ji pradėta statyti 2-ojoje XIV a. Pusėje, buvo stipriai sugriauta, kadangi nebuvo baigta – mat po keleto kryžiuočių antpuolių ją 1390 m. sudegino patys pilies šeimininkai. 1440 m. Trakų pusiasalio pilyje buvo nužudytas kunigaikštis Žygimantas Kęstutaitis. Vėliau pilis buvo atstatyta, tačiau smarkiai nukentėjo XVII a. viduryje per karus su Švedija ir Rusija. Daugiau ji nebuvo atstatyta, tik išlikusiuose bokštuose buvo įrengtas kalėjimas. 1929 m. pilies griuvėsiai buvo konservuoti, o po Antrojo Pasaulinio karo restauruotas vienas 13 m aukščio gynybinis bokštas. Prie pilies vėl sustojom papietauti, pakalbėt apie vaikystės traumas ir visa kita.


Vėliau užėjome į Sakralinio meno muziejų, kuriame saugomos įvairios bažnytinės relikvijos. Iki XIXa. tame pastate buvo įsikūręs vienuolynas.
Per Trakų centą nuėjome į Karaimų etnografinį muziejų, kuriame sužinojom apie karaimų istoriją, religiją ir kultūrą.
Karaimai yra karaizmo (judaizmo atšakos) išpažinėjai. Jų kulto pastatas vadinamas Kinese. Į Lietuvą iš Krymo karaimus 1392-1397 m atsivežė Didysis kunigaikštis Vytautas Didysis. Manoma, kad Vytautas po žygio į Aukso ordos stepes atvežė apie 380 šeimų. Karaimai apgyvendinti tarp Trakų pilių, vėliau įkūrė gyvenvietes Biržuose, Pasvalyje, Naujamiestyje, Upytėje.
Karaimams Vytautas, vėliau Kazimieras suteikė privilegijų, leido turėti savivaldą. Jiems skirta žemė Trakų šiaurinėje dalyje, kuri nebuvo jų nuosavybė – po šeimininko mirties atitekdavo kitai šeimai. Aleksandro ir Žygimanto Senojo privilegijos atleido karaimus nuo muito mokesčių visoje valstybėje, sargybos bei derliaus nuėmimo prievolių senųjų Trakų dvare. LDK karaimai sudarė kariškių ir civilių luomus. 1863 metais karaimų teisės sulygintos su vietinių.
Geriausiai žinomas dalykas, kurį karaimai atnešė į Lietuvos kultūrą, yra patiekalas kibinas (kybyn) – pusmėnulio formos mielinės tešlos pyragėliai su aviena.
Tradiciniai drabužiai – moterų poilgis sijonas, balta palaidinė, kyrcha (aksominis nesagstomas švarkelis, siuvinėtas aukso siūlais), plokščios monetomis bei karoliukais siuvinėtos kepurės; vyrų – dryžuotas chalatas, juosiamas skarele ar dirželiu, aukšta nukirsto kūgio formos kepurė.
Per Pirmąjį pasaulinį karą dauguma karaimų evakavosi į Krymą bei kitas Rusijos vietas, tačiau 1920 metais daugelis grįžo – į Lenkijos ir Lietuvos valstybių teritorijas. Grįžę karaimai rūpinosi tautine savimone, leido žurnalus, kūrė tautines organizacijas.

Išėjusios iš muziejaus norėjome aplankyti netoli esančią Kinesę, bet ji buvo uždaryta. Nuėjom i Karaimų kapines. Per Vėlines jose dedama gėlių, tačiau žvakės nedegamos, drauge meldžiamasi prie seniausio kapo.

Grįžusios prie Galvės ežero vėl sustojom papietaut, pavaikščiot po nuskendusias valtis ir nuspręsti kur toliau eiti. Vadovė Vaiva truputį nusiminė, kad nesušlapom vaikščiodamos valtimis.



Kadangi turėjome nebedaug laiko, nuėjome į Šv. Marijos Apsilankymo Bažnyčią. Gotikinė Naujųjų Trakų parapinė bažnyčia buvo gynybinė tai rodo storos sienos, galingais kontraforsais paramstyta presbiterija. Pastatyta ant aukštumos šventovė saugojo Pusiasalio pilies prieigas. Bebokštė, fasadu į vakarus atsukta Trakų bažnyčia pirmą kartą buvo rekonstruota tikriausiai XVII a. vyskupo Eustachijaus Valavičiaus. Labai stora senojo fasado siena atsidūrė pastato viduje. Po šios rekonstrukcijos bažnyčios fasadas įgavo ankstyvojo baroko formas. 1700 m. pietrytiniame kampe pristatyta Römerių koplyčia. Iš Gotikos laikų nepakeista išliko Bažnyčios presbiterija, šoninėse sienose dar galima įžiūrėti buvusių gotikinių įėjimų arkas.
Didžiulė paskliautėje pakabinta karūna dar mena Trakų Dievo Motinos paveikslo vainikavimo iškilmes. Kairėje bažnyčios pusėje, ties įėjimu į zakristiją – Rožinio Švč. Mergelės Marijos altorius su senu XVII a. paveikslu „Rožinio Dievo Motina su šv. Dominyku ir šv. Kotryna Sieniete“.

Trakų parapinėje bažnyčioje išliko kadaise Trakų dominikonų ir bernardinų bažnyčioms priklausę paveikslai, skulptūros, altorių dalys.
Riomerių koplyčioje 1856 m. įrengtas Nukryžiuotojo altorius su XVIII a. vidurio Kristaus Nukryžiuotojo skulptūra. Koplyčios sienas puošia Vilniaus universiteto profesoriaus Kazimiero Jelskio sukurti Alfredo ir Mykolo Römerių bei Rachelės Römerienės antkapiniai paminklai. Laiko negandų ne kartą niokota Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia išsaugojo apie 500 vertingų sakralinės dailės ir architektūros kūrinių.

Išėjusios iš Bažnyčios, grįžome į Trakų autobusų stotį, atsisveikinom su vadove Vaiva ir išvažiavome i Vilnių. Vilniaus autobusų stotyje aptarėm žygį ir užduotis, kurias turėjom per jį atlikti. Per visą žygį nuėjom apie 15km.

Rašė:
Aistė, Pojauta ir Urtė
Senas Skautatinklis | 2007-11-16