Kernavės tunto stovykla‘07 „Šimtas metų per savaitę“

Senas Skautatinklis | 2007-08-20

Atvykę skautai įkūrė savo pastovykles, kurios tą savaitę jiems tapo namais. Vakare stovyklą atidarytą paskelbė iškilminga rikiuotė, po kurios visi stovyklautojai Laiko mašina persikėlė į pradžių pradžią, į B.P. laikus, kai skautybės idėja buvo tik bepradedanti rusenti. Bet visai netikėtai Laiko mašina sugedo ir skautai liko užstrigę viename šimtmetyje! Norėdami grįžti į savo laikus stovyklautojai savaitės bėgyje turėjo apkeliauti visą šimtmetį ir skirtinguose žemės kontinentuose atrasti išsibarsčiusias Laiko mašinos dalis. Taigi kernaviškiai gavo iššūkį, kuris turėjo tapti išmonės, tarpusavio supratimo ir skautiškų įgūdžių išbandymu.
Išaušus naujam rytui, vos pabudę, visi kibo į darbą. Atlikę įprastinę rytinę ruošą, stovyklautojai pasiskirstė darbais: vieni toliau stengėsi įkurti kuo jaukesnes pastovykles, kitiems teko nemažiau svarbi užduotis – statyti Mafekingo tvirtovę, prie kurios, laikotarpyje, į kurį nusikėlėme, vyko didis mūšis tarp būrų ir anglų.
Nejučia užklupus trečiai dienai visi buvo pasirengę keliauti į žygius. Apsikrovę šypsenom, nuovoka, komandine dvasia skautai pastovyklėmis išžygiavo ieškoti dingusių Laiko mašinos detalių B.P. pėdomis, kuomet jis keliavo po skirtingus Žemės kontinentus ir skleidė skautybės idėją. Žygiai pareikalavo daug ištvermės: vieni plaukė plaustais, kiti skynėsi kelią sausuma, treti veržėsi per neįžengiamas džiungles, bet visi ketvirtos dienos pavakarę grįžo išdidūs ir patenkinti, atradę trūkstamas detales ir viltį pataisyti Laiko mašiną.
Auštant penktajam rytui daugybė skautų iš visos Lietuvos suvažiavo į įžodžio atnaujinimo iškilmes. Kernavės piliakalniai, apgaubti ryto rūko, rago gausmo ir dūdmaišio aido sukvietė virš 250 skautų, susikibusių rankomis ir širdimis.



Penktai dienai įdienojus, pailsėję broliai ir sesės išbandė jėgas ir įgavo naujų įgūdžių skautoramoje. Suvalgius gardžią vakarienę, visų dėmesį patraukė laužas ir jo svečiai - skautai iš Prancūzijos. Jo pabaigoje gabesnieji kalboms jau dainavo prancūziškai.
Šeštą dieną oro skautai mokė stovyklautojus pasigaminti ir papuošti aitvarus, bet po nuostabių pietų, mus pasiekė karo dūmų kvapas ir visi apsiginklavę gudrumu bei jėga išėjo į žūtbūtinį mūšį prie Mafekingo tvirtovės. Po atkaklios kovos tarp anglų ir būrų fortūna nusišypsojo būrams!



Septintosios dienos rytą atskrido aitvarai, nešini nuostabia žinia. Laiko mašina vėl ėmė veikti ir nukėlė stovyklautojus tiesiai į Pasaulinę Jamboree. Taigi visų pastovyklių gyventojai išsipuošę ir išsidažę susirinko į Pasaulinę Jamboree, pasidalinti tik jiems būdingom dainom, šokiais, legendom. Įsiklausę į visus vienijančią skautišką kalbą, stovyklautojai net nepajuto, kaip vėl atsidūrė Kernavės girioje, kur jų laukė pasiilgę tėveliai, broliukai, sesutės ir augintiniai.



Visą savaitę plušėję, žaidę, bendravę, kai kurie net susiradę širdies draugus ar drauges, broliai ir sesės pamiršo, jog tai, kas turi pradžią, turi ir pabaigą.
Su šia liūdna mintimi nuaidėjo švilpukas, kviečiantis visus į iškilmingą stovyklos uždarymo rikiuotę, po kurios nuotaiką praskaidrino NUOSTABI, stovyklos kulinarų Ginto, Violetos ir Jolitos paruošta vakarienė. O galutiniu vakaro akcentu tapo stovyklos uždarymo laužas su broliu Bajoru bei vyresniųjų skautų ugnies šou ir sesių gamintu milžinišku tortu.
Visą naktį Kernavės miške netilo dainos ir juokas, atsisveikinimo ir padėkos šūkiai žmonėms, kurie visą savaitę stengėsi, jog stovyklautojai jaustųsi sotūs, laimingi, bei atrastų savyje vis didesnį norą grįžti čia, metai iš metų, ir skautauti.
Pabudę ryte, nenoromis visi dėjosi kuprines ant pečių ir skirstėsi kiekvienas savo keliais, širdyje išsinešdami po ilgesio ir noro vėl sugrįžti kruopelę. Bet gerų dalykų visuomet turi būti po mažai, nes kitaip neišmoktume jų vertinti ir nesuvoktume kokie jie svarbūs mūsų gyvenime.
Taip baigėsi aštuonioliktoji Kernavės tunto stovykla „Šimtas metų per savaitę“.

Senas Skautatinklis | 2007-08-20