Soldino giria aidėjo skautų balsais

Senas Skautatinklis | 2007-07-17
Minint 74-ąsias istorinio skrydžio metines, Lietuvos skautija, bendradarbiaudama su Tautinių mažumų ir išeivijos departamentu prie LRV (toliau – TMID), savo nariams suteikė unikalią galimybę aplankyti Dariaus ir Girėno žūties vietą tuometinėje Soldino girioje (dabartinėje Lenkijos teritorijoje, Pščelniko kaime). Trisdešimties žmonių delegaciją, vadovaujamą vyr. skautininkės Živilės Kubilienės, sudarė vyr. skautai, skautininkai ir suaugę skautybėje LS nariai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Panevėžio. Šaunią kompaniją paįvairino dvi Lietuvoje besisvečiuojančios skautės iš Brazilijos, keturios lietuvaitės iš Seinų bei TMID darbuotojai Bertas Venckaitis ir Vytautas Mikelionis.



Liepos 13-osios vakare prasidėjusią ilgą kelionę netylančios liaudies dainos lydėjo tol, kol kitos dienos popietę skautų kojos palietė Lenkijos žemę. Susipažinę su nedideliu Mislibožo miesteliu, išbandę mokamo paplūdimio malonumus, nakvynei lietuvaičiai palapines išskleidė miške prie Baltojo ežero, tik už keleto kilometrų nuo „Lituanikos“ tragedijos vietos. Po pasakiškai skanios ant laužo virtos vakarienės (ačiū sesės Živilės komandai!), laukė TMID atstovų parengta viktorina „Ką žinai apie Darių ir Girėną?“ Atsakiusi į daugiausia klausimų, pergalę išplėšė Šiaulių krašto komanda  Išsidalijus prizus, visus sukvietė vakaro laužas, kurio metu prisiminti jau įprasti ir išmokti nauji Brazilijos sesių Joanos ir Andrėjos pravesti žaidimai, iki paryčių skambėjo gitara...



Išaušus saulėtam sekmadienio rytui, skautų laukė svarbiausia kelionės dalis – iškilmingas minėjimas prie lakūnų žūties vietoje pastatyto paminklo. Tačiau iki jo – 9 km žygis pėsčiomis, ne vienam turbūt leidęs apmąstyti tą Lietuvai ypatingą įvykį ir išgirsti jo aidą savo gyvenime, savo širdyje...



Pasiekusius tikslą, Lietuvos skautijos narius sveikino Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas bei Krašto apsaugos viceministras Antanas Valys, pradžiuginęs tautiečius suvenyrais. Miško aikštelėje prie paminklo vis daugėjo žmonių, nešinų gėlėmis, rikiavosi kariai. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis. Kiek neįprastai Lenkijos žemėje skambėjo lietuviški kunigo žodžiai, dar kartą priminę Dariaus ir Girėno testamentą, paliktą Jaunajai Lietuvai, raginantį nepasiduoti, o kilti į vis naujus žygius vardan savo Tėvynės.

Po daugybės tiek Lenkijos, tiek Lietuvos valdžios atstovų gražių ir prasmingų žodžių apie „Lituanikos“ skrydžio reikšmę šiandienos pasauliui, po garbingų Dariaus ir Girėno vardo apdovanojimų įteikimo nusipelniusiems to krašto veikėjams, miško tyloje kaip pagarbos narsiesiems lakūnams ženklas nuaidėjo trys automatų salvės, o paminklas pražydo įvairiaspalvėmis gėlėmis. Labai simboliškai Dariaus ir Girėno žūties vietoje skambėjo Punsko moksleivių atliekama „Atskrend sakalėlis“ – šią dainą, laukdami atskrendančių lakūnų ir dar nenujausdami jų tragiškos lemties, liepos 17-osios naktį prieš 74 metus dainavo kauniečiai...

Aplankę netoliese įkurtą lakūnų atminimo muziejų, pabendravę su Lenkijos lietuviais, kurie labai džiaugėsi, vėl galėję prabilti gimtąja kalba, skautai patraukė Tėvynės link. Nei nuovargis, nei karštis nepajėgė užgožti įspūdžių, patirtų Soldino girioje, taip artimai ir stipriai prisilietus prie istorijos. Šis drąsių Lietuvos sūnų žygdarbis mus įpareigoja tęsti jų pradėtą darbą – savo kilniais darbais garsinti Tėvynę visame pasaulyje!



Sesė Emilija Karoblytė
Senas Skautatinklis | 2007-07-17