Žygio "Nemunu, Nerim - į Neriją pirmyn!" dienoraštis

Senas Skautatinklis | 2007-07-24
Pirmoji diena
Susirinkę ir išsikuitę, išplaukėm 15:15. Pasikeisdami kas pusvalandį irklavom. Pamiršinėdami vardus ir pravardes, plaukėm alkani. Šios dienos alkanautojų topas: pirma - antra vietomis dalinasi Jėzus ir Bebenčiukas, trečias - Tomas.
Kol kas mūsų valtis pirmauja. Ačiū Tomui už tai. Mat smagiai keliskart apmovė Mešką. Tačiau laive vis tik bręsta maištas. Nekantraujančių sustoti gausėja, bet juk turime ir pareigingų jūrių. Mes vis dar plaukiam iki Bražuolės. Dabar – aštuonios vakaro. Jaučiuos kaip koks jūreivis, nu supraskit – sausumietis valtyj :D
Sustojom 21:40. Tik ką atsirado trikojis (made by Grizlis), kuris, beje, tarnavo visame žygyje ir net į elingą nukeliavo. Man rodos, gal vakarieniausim kada nors. Oras idealus ir tikrai miela. Pirmoji nakvynė, o dar Bražuolės upelis su lediniu vandeniu tiek atsiminimų atneša.
Belaukdami vakarienės išsidalinom žygio atributiką – marškinėlius ir kepuraites su jūrų skautų lelijėle ir žygio pavadinimu. Spalva – tamsiai mėlyna (navy), žinoma, kitokios ir būti negali.
Apsikabinę naujus daiktus, šašlykais prikimštais pilvais, einame miegoti.

Antroji diena
10:00 ruošiamės išplaukti. Daiktai, berods, visi sudėti, tik, deja, nesugalvojom baidokams vardų ir tenka juos vadinti "baidoku nr. 1" ir "baidoku nr. 2". Bet juk svarbiausia – jų dvasia! Mūsų baidokas tikriausiai yra "baidokas nr. 1". Visi atrodo žvalūs, neblogai išsimiegojom ir privalgėm sausų pusryčių. Tikėkimės, kad energijos bus tiek, kiek jos žada etiketė. Neužilgo išplauksime.
Aplankė pirmasis lietus. Po sambruzdžio traukiant liepalčius, štormofkes ir palapinsius visi į jį nebekreipė dėmesio. Diena plaukia ramiai, keičiamės kas 45 minutes. Vyksta simbolinės lenktynės, kažkaip dažnai užplaukiam ant seklumų. Lietus su pertraukomis. Leidžia pradžiūti rūbams. Mūsų nakvynė bus ant kalno, atsibodo vis tampyti daiktus į viršų. Po ilgos įsikūrimo operacijos pavalgėme ir sugulėm miegot.

Trečioji diena
Atsibudę nuo puodo dangčio ir šaukšto malonaus skambesio pavalgėm. Pastumdę vieni kitiems nešvarius puodus išplaukėme. Šiandienos dažniausias bildesys į mūsų baidoko dugną yra akmenys. Lenktynės vis dar vyksta. Po mūsų priešininkų kovingų dainų gvardijos atlaikėm jų vandens bombų ataką, kuri buvo netikėta. Negana to, užplaukėm ant akmenų ir teko įšokti į Nerį iki pusės. Bet tai buvo į naudą, mat pliekė karštis. Kad užsimirštume, atsidarėme didžiulę koncervuotų persikų puselių skardinę. Turėjome palikti ir kitam baidokui, bet... Nutarėm, kad jiems užteks jų vandens bombų. Nu pernakvojom, nu pavalgėm. Nu ką. Ai, beje, pakrapijo, t.y. visai gerai palijo.
(Ernestos papildymas) O mūsų baidokas (čia tas kietasis, kur "Nr. 2") susikūrė pravardes – turim visą komplektą: Stiebą ir Burę, Irklą ir Dilę, Inkarą ir Mentę, Ruonį, Buoją ir Švyturį. :) net susigalvojom bausmę už netaisyklingą vardų vartojimą – nusikaltęs turi išlipti ant sekliaus (o jų mūsų kelyje pasitaikė tikrai nemžai, ypač Rūtai sėdint už vairo). Dienos šūkis – "Seklius? Davai visi ant sekliaus!!"

Ketvirtoji diena
Pasitiko mus lietus... Nu jau Kaune esame (dabar – 13:00). Daugelis nubėgo namo, kavinėn, "Akropolin" ar pan. Plaukiant nuolat skambėjo juokeliai apie gezus, forsus ir sportišką jaunimą. Nežinau, ar jie buvo perdėti, ar teisingi, bet lietaus dėka nė vienas minėtos subkultūros atstovų neatkreipė į mus dėmesio. Vieni per tą patį lietų bastėsi mieste, kiti, nuskuodę namo, išsiprausė, pavalgė, pasikvepino, persirengė ir atsigavo. Bastūnai, susitikę švaruolius, uostinėjos, kas kvepia laužu, kas kvepalais. Apsikvepinusiems smirdėjo bastūnai, o maugliškiems bastūnams keistai kvepėjo švarūnai. Susirinkę visi, sulaukę trijų naujų narių – Aurėjos, Manto ir Valdo išplaukėm. Pradėjo žiauriai lyti (ilgai ilgai vėliau lietus nesibaigė), permirkau iki siūlo galo, tad miegojau po celofanine plėvele su Ieva ir Deiviu. Po to nulūžęs pabudau pusę dvylikos, kai visi iškraudinėjo daiktus.

Penktoji diena
Kas pabudę nuo isteriškoValdo juoko, kas pabijoję neateiti į rikiuotę, išsigrūdom iš palapinių 10 valandą ryto. Buvo leista pailsėti, nes per tokį orą iki vėlumos plaukdami truputį pervargom visi, sušalom ir t.t... O jau visi su kokiom keistom šukuosenom!! Tarsi zoo sodą mėgdžiojam :D Neįprastai netaupiai susidėję daiktus ir pavalgę tušonkės su makarais, išplaukėm 13:10. Ir vėjas pūtė, kad per 15 irklavimo minučių nugarą nerealiai paskausta.
Grizlis prie irklo. Neįmanoma, bet juk stebuklų būna xD. O šiaip mūsų baidokas draugiškai pagamino daug sumuštinių, iškeitė juos į sirupą. Praplaukėm praeitą numatytą nakvynės vietą tik 17 valandą, manau, plauksim iki ryto... Dar pasivogėm snikersų iš kito baidoko raudonos dežės ir linksmai besivirdami mėtų arbatą/kavą ant Tomo primuso žaidėm žaidimus įvairius. Gal valandą sakėm žodžius iš raidės "G". Dabar eilė "Trūžavai". Bent jau nelyja. Ir dar pagyrimas Mindaugui – per savo karūnavimą nuolat semia vandenį iš irkluojančio baidoko.
Kadangi žmonės mėgsta kopijuoti, "baidokas nr. 1" irgi persipasivadino. Šeimos nariais. Todėl: Tomas tapo tėčiu, Rūta – mama, Bernadeta – teta Beta, Ieva – dukra, Deivis – broliu, Vytė – pussesere, Kęstutis – pusbroliu, Ringailė – lelia (man rodos, Tomo anūke), Bebenčiukas – pagranduku, Vytas – švogeriu, Valdas – kaimynu.
(Mindaugo papildymas) Paskaitęs Ievos rašytą dienos aprašymą, pamačiau, kad labiau primiršau raštą. Ir išryškėjo mano yda nerašyti didžiųjų raidžių.

Šeštoji diena
Rytas buvo be lietaus. Atseit turėjom atsikelti staigiai, bet vadovai "rodydami pavyzdį" atsikėlė po pusvalandžio. Prisišveitėm dribsnių ir pradėjom krautis daiktus. Prasidėjo lietus..:| Vėjas, švelniai tariant, stiprus. Mažai trūko, kad plauktume atgal į Kauną, mat vėjas ir bangos už srovę stipresni. Irkluot pradėjom nebe su dviem, o su keturiais irklais. Todėl labai mažai ilsėdavomės. Sustojom palaukti "baidoko nr. 2". Paaiškėjo, kad jiems lūžo vienas irklas. Kadangi visi perpūsti kiaurai vėjo, permerkti lietaus, sumanėm išsivirti arbatos. Pliaupia kaip iš kibiro, bet visgi pavyko surasti sausesnių malkų.
Išplaukėm toliau. Negalim atsilikti nuo grafiko. O baidoke tie, kas neirkluoja, sėdi susiglaudę, susispaudę po skėčiu ir bando snūstelti. Žinoma, jeigu užmiegi, pabudus dar šalčiau.
Išsilaipinom labai anksti, palyginus su kitais kartais. Dar šviesu net buvo. Nuotaika visuotinai pabjurus, todėl daug kas nuėjo į palapines nesulaukę vakarienės. Žiauriai malonūs, besirūpinantys, draugiški vadovai sesėms atnešė maistą į palapinę. m. :}
Spėju, visi smigo anksti ir beveik sausai išsimiegojo (apart tų, kurie miegojo balose, mat prastesnės palapinės praleidžia vandenį per siūles). Vėjas nė nemanė rimti, net nežinau, kas bus, kai ryt ryte reiks išplaukti...
(Ernestos papildymas) Prie šios dienos aprašymo dar norėčiau pridėti vadovų žadinimo pradžiamokslį:
1) eini ir žadini visus – sušvilti ir šauki "keliamės!";
2) įsitikini, kad palapinėse jau kilo bruzdesys;
3) vėl eini prie vadovų, išsirenki tą, kuris labiausiai burba, švilti jam į ausį;
4) dar kartą bandai prikelti gražiai;
5) pradedi griauti palapinę;
6) vis dar griauni palapinę;
7) sugriauni palapinę (devilish);
8) pradedi "masažo" procesą – lipi ant vadovų, galima ant kokio ir prisėsti (o Vincas visai patogus); svarbu saugotis Valdo – jis gana agresyvus;
9) na, o dabar jau galima bėgti.
(Ievos papildymas) Tiesą pasakius, toks kėlimo būdas beveik pasiteisino. Vadovai atsikėlė, bet turėjom vėliau pasėkmių. Jie buvo truputį supykę + sugriovė mūsų palapinę, apvertė su visais daiktais aukštyn kojomis ir žinokis, kaip viską sutvarkyti...

Septintoji diena
Poilsio diena. Budintieji kėlėsi dar 8 valandą, kad 9:30 garuotų pusryčiai. Mhm. O malkos tai žiauriai šlapios, lijo 4 paras, + ryte irgi lyja. Sesės Vytė ir Ieva, po valandos nesėkmingų bandymų užvirti vandenį, nuėjo pas kaimietį, t.y. Jurbarko priemiesčio gyventoją. Labai malonus žmogus, neskaitant trijų kieme pasitikusių šunų. Gavome dvi kalades ir labai degių pušinių skalelių. Ryžiai su kondensuotu buvo dingstis iš palapinių išlįsti 11 valandą. Beje, šiandien Ringailės gimtadienis! Visą dieną stovėsim vietoje (juk sekmadienis), ruošimės plaukimui pasieniu (Vincas ir Linas nutranzavo į Smalininkus sutvarkyti popierius), vakare švęsime gimtadienį. O kad pasitvirtintų meteorologinės prognozės ir nuo rytojaus oras pagerėtų!
O taip! Geras oras nepamaišytų, nes dabar jau kuriam evakuacijos planą – ką darysim, kai Ievos palapinė sugrius (o tai bus gana greit, jei tas vėjas nesusiprotės liautis!). O šiaip viskas gerai – blogiausiu atveju vadovai turi labai erdvų prieangį:)
Nepisant visur tvyrančios drėgmės, nuotaika pakili – visi susisupę į šiltus (nors ne visada sausus) miegmaišius, dalindamiesi savo svajonėmis apie auksinį Nidos smėliuką, kepinančią saulę, šaltus ledus ir karštus čeburėkus pamiršta lauke siaučiančią audrą.
Ką gi – numigom popiečio miegelio. Mm. Reikia pradėti operaciją "pasveikink Ringailę su gimtadeniu". Sukėlėm visus iš palapinių (Ringailei snaudžiant pas vadovus), įdavėm po bengališką ugnelę, uždėjom juokingus gimtadienio puotos akinius su didžiule plastmasine nosimi, susmaigstėm 16 žvakučių į visą kelionę nuo Kauno iškentėjusį arbūzą, sustojom pusračiu prie palapinės ir pradėjom garsiai dainuoti. Apie Ringailės dovaną: žinoma, dovana buvo įpakuota į šiukšlimaišį, man rodos 60L. Nuėmus jį, pasirodė į gražų permatomą popierių su metalo spalvos bantu suvyniotos visokios gėrybės: sulankstoma "kietekų" kėdutė, akiniai nuo saulės (juk į Nidą plaukiam ir visai ne esmė, kad lyja be perstojo), mielas saldainis su Mikės Pukuotuko fizionomija (mm koks skanus buvo), balti triusikai XXXXL (atsargai), pripučiamas gelbėjimosi ratas su vaikiškais piešinėliais (kad nepaskęstų mūsų "suremontuotuose ir neleidžiančiuose" baidokuose) ir barškutis (praskaidrinti kolegų nuotaikas).
Ringeilės išgyvenimai:
- Tokio jausmo nupasakoti neįmanoma. Jausmas belekoks. Idealu. Kietai turėti draugų! :)
Po sveikinimo operacijos pats metas eiti pietauti/vakarieniauti. Karšti makaronai su troškinta mėsa + arbata. Skaniau turbūt ir būti negali. Ne, pasirodo visgi gali – Ieva atnešė sausainių! Niam, niam.. Skrandžio bei kūno šilumos poreikiai jau patenkinti, dabar jau galima eit ir toliau miegmaišį šildyti. :) Gal nelabai skautiška, bet taip miela...
Kažkokie įtartini garsai. Berods Vytas rado sužeistą stirniuką. :( Taip, tai tiesa, tikrai stirniukas ir tikrai susižeidęs koją. Mat čia, kur nakvojam, yra labai status šlaitas. Eidami malkiauti ar uogauti atgal šliuožte nušliuožiam. Nenuostabu, kad mažylis stirniukas įsibėgėjęs nesugebėjo saugiai nusileisti nuo kalno, matyt, užkliuvo, pargiuvo, susilaužė priekinę kairiąją koją. Atrodo išties baisiai. Atviras lūžis. Nunešėm gyvuliuką pas jau minėtą kaimietį ir tik belieka tikėtis, kad stirniukas sulauks veterinaro pagalbos. Labiausiai apmaudu, kad dabar sekmadienis ir Jurbarke jokios gyvūnų gelbėjimo tarnybos nedirba... :(
O! Atrodo lietus jau nurimo ir vėjas nebetaip blaškosi. Su visais nuotykiais stovint vienoje vietoje, kai lijo beperstojo, nuėjome miegoti tik po vidurnakčio. O laukia sunki diena, vysimės grafiką..
P.S. Kai kam tai buvo poilsio diena (iš plapinės visi buvo išlindę max. porai valandų per visą parą), o kai kam... Budėtojai per visą dieną vos porą valandų buvo palapinėje. Visuomet stovint lietuje, verdant maistą, kūrenant laužą, daug kartų brendant į baidokus maisto produktų kojos net pabalo, pamėlynavo, išbrinko ir tapo nebejautrios. Bet svarbiausia visi sotūs:]
P.P.S. Pirmoji liga. Vienas sausumos (!) skautas peršalo. Temperatūra ir pan.. Bet, kiek žinau, greit pasveiko.

Aštuntoji diena
OOO džiaugsme! GIEDRA!! Giedra giedra giedra!! AA A A A ! ! ! WOOOOOO!! Kėlėmės 5 ryto, kad greit išplauktume, bet vistiek neišdegė skubiai išsiruošti... Nusišvietė ilga ir sumuštiniuota diena. Plaukėm iki vėlumos. Per tą laiką daug kas nutiko. Rūbai išdžiūvo (!). Kai antras baidokas atsiliko ir sumuštiniais jau springom (o pasisotinti tai reikia), susutojom jų palaukti ir arbatos išsivirti. Bet sustojom šaunioj vietoj. Pagarbos nusipelnančioj vietoj. Radom kryžių, skelbiantį, kd toj vietoj 1967 metais keldamiesi paskendo 16 mažamečių našlaičių ir keltininkas. Pūtė vėjas, buvo sunku irkluoti. Ne veltui ten stovėjo tas kryžius. Patys įsitikinom Nemuno galia. Bangos kaip Kuršių mariose. Praplaukėm pro pasienio postą. Kažkodėl padaugėjo šakų Nemune. Matėm kelias kontrabandas, deja, nesugavom. Turėjom palydos. Pasieniečių ekipažą. Įdomu, kodėl... Praplaukėm pro Ragainę, deja, nė vienas mūsų nesimėgavo to miesto pramoniniais kvapais. Įdomiai atrodė kaminai ir senų raudonų plytų sandėliai. Po to Tilžė. Su senų pilių bokštais ir architektūriškai savo autentiškumu iškrentančiu iš vaiduokliškų pakrantės namų tiltu. Statytas jis buvo XX amžiaus pradžioje. Fotografuoti jo nevalia, nes tiltas yra pasienio postas, t.y. strateginis objektas. Turėjome nakvoti 3 - 4 kilometrus už Tilžės esančioje Ginto sodyboje. O jau tamsu buvo. Mus stebinčios akys truputį nervino. Gal todėl toliau nebeplaukę įsikūrėme karvučių ir arkliukų ištryptoje pievelėje. Naktį dar taip viskas pusiau su bėda atrodė (užtat ryte apsidžiaugėm, kad mūsų dar nesutrepsėjo netoliese besiganantys keturkojai. Gal todėl, kad buvome pervargę, gal dėl nakties gaivumo, bet taip pat tik ryte pajutom nuostabius kvapus ;D)
Žinoma, vakarieniavom gal pirmą nakties. O maudytis nepavyko dėl storo šiukšlių, dumblių sluoksnio.

Devintoji diena
Bandymai keltis anksti beveik suveikė. Ir sausų dribsnių beveik visiems užteko. Nemaloniai ilgai ir daug irklavom, nors oras buvo palankus.
Pagaliau! Vėjo nelikę, tik lietutis, krentantis į Jangdzės spalvos vandenį. Sėkmingai nesustabdytus trečią plaukimo palei Rusijos sieną dieną mus sustabdė kateriuoti "draugai". Ir užteko tik mūsų baidokėlių dokumentų. Su pavydu nužiūrėję, koks galingas "draugų" kateriuko varikliukas, ėmėme toliau varvinti seilę apie Nidą. O juk pabaiga jau artėja! Noras greičiau atplaukti didėja. Bet. O. Tačiau. Jėgų nebe tiek, kiek norėtųsi. Artėjanti Rusnė suteikė vilčių. Tik vėl visi permirkę, sušalę. Bandydamas nuslopinti gresiantį įsibėgėjusio baidoko smūgį į betoninę Rusnės prieplauką, Linas susižeidė kojas. Po apsilankymo ligoninėje, Linas toliau su mumis plaukia, tik jau viena koja subintuota, aptvarstyta... Ir vaikščioti su lazdele tenka.
Prisijungė Žirnis. Smagiomis šūksnių eilutėmis "baidokas nr. 1" ir "baidokas nr. 2" [a.k.a. užsieniečiai] vėliau dėl šio kaltės keitėsi. O Rusnėje ėjom į mokinių valgyklą. Už 20 puodelių arbatos sumokėję 5,40 LT, apsiprekinę "Aibėje", išplaukėm link Nemuno žiočių. Nesėkmingai ieškoję nakvynės vietos pelkėse, prieš srovę grįžom prie Uostadvario švyturio ir polderių muziejaus. Pabandėm susitarti su šeimininke, kad leistų be mokesčio pasistatyti palapines paplūdimyje. Ir pavyko. Vakarienę, tiesa, teko gaminti tolėliau. O valgėm, kaip visada, seniai sutemus. Dar vyko daugelio maudynės Nemune, sušlapusių, surūgusių drabužių, miegmaišių, kuprinių, palapinių džiovinimas. Tas kvapas jau užkniso. Juodai. Nemalonus toks. Nes VISKAS juo dvokia, kai kur ir žali organizmai užsiveisę.
P.S. Nors drulė teigė, kad tai tik jos pasiūlymas, visi nusprendė, kad ji nori VISIEMS pastatyti skautišką pirtį. Žinoma, dėl laiko trūkumo jos nestatė, nes būtume maudęsi nebent ryte.
P.P.S. Atplaukę rinkom šiukštes pakrantėje. Ryte šeimininkė, pamačiusi velkamus link konteinerio maišus, padėkojo.
P.P.P.S. Tam švyturyje yra kambarių nuoma. Kaip tik tuo metu ten vyko sporto stovykla. Krepšinio aikštelėje iki vėlumos ir nuo ankstaus ryto dunksėjo kamuolys. Jėzus ir Mantas taip pat žaidė. :)
P.P.P.P.S. Išsinešdinti iš privačios teritorijos turėjome jau 9:30, todėl kėlėmės kuo anksčiausiai. Ką gi. Išplaukėm 10:15.

Dešimtoji diena
Beveik greitai atsikėlę, pavalgę gan skanios saldžios ryžių košės, pakalbėję su sodybos šeimininke, išplaukėm galutinio tikslo link. Visi su liemenėmis. Iki Nemuno žiočių plaukti sekėsi puikiai, Kuršmarėse iki Ventės Rago kyšulio – normaliai, o štai įplaukus į atvirus vandenis irkluotojams teko keistis kas pusvalandį. Vėliau kas 20 minučių. Galiausiai kas 15. Vėjas priešpriešinis, bangos – 1,5 metro aukščio. O saulėtos Nerijos kopos po truputį artėja. Niekas negalvoja apie valgį, miegą, tualetą. TIKSLAS, TIKSLAS, TIKSLAS!! Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis! Ups. Ne tas. Kačelintis, kačelintis ir dar kartą kačelintis!! (prie irklo, žinoma)
Nidoj nakvosim normaliuose poilsio namuose, pavadinimu "Zunda". Kambaryje po 4 arba 5. Bus virtuvė, dušai, tualetai, karštas vanduo. Oho! Darbų sąrašas išsilaipinus:
1) surasti saugią vietą baidokams;
2) surasti poilsio namus;
3) susinešti visus daiktus;
4) surasti valgymo vietą;
5) išsimaudyti!!!
6) Pavalgyti;
7) Apsitarti žygį;
8) Nuvaryt prie jūros;
9) Nusifotografuoti su uniformomis
t.t..
Ir, jei atvirai, nuotaika, palyginus su per vidurį plaukimo buvusia, pakilusi. Šypsomės per sukąstus dantis ir jaučiamės didvyriais esantys! Įveikėm! ĮVEIKSIM, jei tiksliau.
Na, bet juk negalėjo viskas sklandžiai vykti. Vėjas vakarų, t.y. pučia iš priekio, bet jau tooks stiprus. Bangos pakilo jau iki 5 metrų ir tik jei papultume tarp dviejų bangų šonu, būtu į dugną bul bul bul... Vos 12 km. Be vėjo nusiirtume per 2 – 3 valandas. Deja, teko kapanotis 9 – 11. :O Galiausiai įdirbom sistemą. Silpnesni, ligotesni varo prie trumpųjų irklų, stipresni prie ilgųjų, raudonųjų. Atėjus eilei irkluojam kiek tik širdelė leidžia, po 10 minučių jau keičiamės, nes nebėra jėgų. Visgi išalkom. Prasisiuntėm neirkluojantys ratuku sūrio gabalą, duonos kepalą, gaivą. Valgė ne visi, nes porai jūros liga. Pažaliavę, užsupti va sėdi. Priekiniame baidoke vandens lygis iki kauliukų. Kiek vandens išsemi, tiek su sekančia banga atgal Neptūnas atiduoda. Vėliau taip pat sistemą atradom – Neptūnas nepyksta, kai girdai jį ne kibirėliu, o puodeliu. Sėdim keliese ir su mažu puodeliu, šlakeliais, iš baidoko į marias...
O Nida jau matosi. Mašinos važinėja, prieplaukoje baltuoja jachtos, kateriai. O mes kaip neartėjame, taip neartėjame. Tokia linksma panika. :D
Vakarop vėjas aprimo. Ir. JĖĖĖ!!!! Pasiektas molas! Pasitiko mus Nidoj dirbantis patyręs jūrų skautas iš Kauno Arnas :)
Sukaupę ryžtą dirbti, iškraustėm baidokus, nusinešėm daiktus į "Zundą" ir nuskubėjom į restoraną "Kuršis". Nesitikėjom valgyti taaaip skaniai, gausiai ir maistingai. Sriubytė, balandėliai, sultys. Ir visas dienas valgėm taip nerealiai! Šaltibarščiai, bulviniai blynai, šašlykai, ledai, kiaušinienės, sultys, kavos, arbatos, kas tik nori. m. Paslaugūs padavėjai keistai žvilgčiodavo į mūsų maldą prieš valgį. O kai ėjome valgyti su uniformomis, tai net fotografavo. :D
Grįžtu prie istorijos. Skubiai grįžom (kiek leido išsipūtę pilvai). Ir bėgom maudytis. Nidiečių komentaras: "iš dviejų geldų visi apaugę lipt pradėjo su šiukšlių maišais didžiausiais". Juk, gal neminėjau, bet visos kelionės metu mes viską į maišus ir koncervavom. Šlapius daiktus – kad kiti nesusmirstų, sausus – kad nesušlaptų. Ir dar visą turisteką į 120 L maišą įgrūsdavom, išpūsdavom orą ir su virvute užrišdavom. Sandariai.
Po maudynių smirdėti nustojom, na, išskyrus, mūsų supuvusių turistinių kuprinių turinį. Net keista. Didi priešingybė – Nida ir žygis iki Nidos.
"Zundoj" tvarka griežta. Durys rakinamos 24h. Kadangi prie jūros išsiruošėm tik kokią 23:30, nepadėjo ir laiko prailginimas iki 2h nakties – teko ropštis į kambarį pro langą. Be galo smagu, kad miegojome baltoje kvepiančioje patalynėje.

Vienuoliktoji diena
Apie 10 valandą ryto vadovai su trenksmais ir šūksniais subildėję į neužsirakinusių iš vidaus skautų kambarius prikėlė į talką. Naktį pakilo marių vandens lygis, ant smėlio tūnoję baidokai pradėjo plūduriuoti vandenyje, o didelės bandos pripildė juos iki viršaus ir jie – NUSKENDO!!! Visi palikti daiktai, pavardinsiu – batai, štormofkės, plėvelės, irklai, rūbai, maisto produktai, išplaukė. Kai ką bangos išmetė į krantą, kai kas Neptūnui paliko. Mes išsimiegoję, sausi, šilti turėjome bristi bent jau iki kelių į šaltą vandenį ir juos išstūminėti. O bangos, atsimušusios į baidoko bortus, aptaškė visus iki kaklo. Jau pripratusiems pre šilumos ir atpratusiems nuo blogo oro tai buvo didelis smūgis.
Na lyg ir susitvarkę su mūsų turtu, persirengę vėl sausai, pavalgę pietus, nuskubėjom į paplūdimį. Su žuvia rūkyta, kamuoliu ir panašiais atributais. Maudėmės, fotografavomės, žygį aptarėm.
Pagrindinis išsakytas trūkumas – blogas oras ir kasdieniai užsitęsę iki tamsos sustojimai nakčiai. O patiko visiems beveik viskas. Ypač draugiški santykiai su dalyviais, galimybė tobulėti, gražios vietovės, maistas (!) tiek žygio metu, tiek atplaukus į Nidą. Daugelis pirmą kartą žygio metu valgė tokį maistą, kaip snikersai, manijos, šokoladai, sausainėliai visokie, pyragaičiai, saldainiai, visokios bulvių košės, skanūs garnyrai, salotos ir t.t...
Ypač daug gliukozės gaudavom, bet gal ir gerai, kai tiek daug irkluot reikėdavo.
Grįžę vėl pasidžiaugėm karšto dušo malonumais, persirengėm ir prasidėjo vakarinė programa. Beveik visi ėjom palydėti saulę ant Parnidžio kopos, prie saulės laikrodžio. Pasėdėję, pakalbėję ir išalkę draugiškai nužingsniavom į ČILI PICĄ, nes tik ji viena visoje Nidoje ir tebedirbo.
Jei ne ypatingai skautais besižavinti, truputį neįkyriai pakvaišusi "Zundos" administrartorė, vėl 15-kai žmonių būtų tekę lipti į kambarius pro langus.

Dvyliktoji diena
Apsitvarkę kambarius ėjome pusryčiauti. Vėliau nuobodžiavom, nes, kaip ir reikėjo tikėtis, fūra, turėjusi paimti mūsų baidokus, vėlavo. Visai pamiršau – iš pradžių dar ketinome plaukti iki Ventės Rago atgal per Kuršmares. Bet po plaukimo į priekį ir naktinio baidokų paskendimo persigalvojom. Tai va. Turėjusi atvažiuoti 10 valandą, fūra atvažiavo ~12 valandą. Pliusas – per laisvą laiką nupirkom visas planuotas dovanas, suvenyrus, bet apie tai vėliau. Susikrovėm daiktus į užsakytą autobusą ir tuomet jau mikliai tiesiog "suskraidinom" per 10 minučių 4 laivus, irklus, suolus, dežes, puodus, įrankius, liemenes į fūrą. Oho! Taip nė nemirktelėjus.
Sustojom ratu. Pasveikinom vieni kitus su žygio pabaiga. Tuo pačiu ir džiaugsmas, ir liūdesys. Be galo dėkojame vadovams, be kurių nieko nebūtų įvykę! Norėjom bent truputį atsidėkoti, todėl padovanojome Tomui tokį burinio laivo modelį. Jūra, Nida, jūrų skautai... O Vincui – švyturį keramikinį (Vinco topinė frazė – "Nes su manimi Jūs Visi esate saugūs!!") Skautai padeda artimui, todėl Lino nešiotą nepatogų ir sunkų pagalį (pasirėmimui į žemę, kad nereiktų priminti pamuštos kojos) iškeitėm į gražią drožinėtą lazdelę. Taip pat nepamiršom už poros dienų būsiančio Valdo gimtadienio.
Susigrūdom į mažą autobusiuką, matyt, 20 žmonių sutilpom į 10 sėdimų vietų. :D Visur kuprinių prigrūsta. Bet taip linksmai važiavusi dar nebuvau. Gitara, juokai. Tuoj pat atsidūrėme kelte, atsisveikinom su dalyviais, likusiais Palangoje. Taip liūdnoka. Per 12 dienų tapom viena didele šeima, o baidokai – mūsų visų namais. Juokauju. Su baidokais, nors ir bandėm, susidraugauti nepavyko.
Kiek plaukimo metu mūsų skrandžiai susitraukė, tiek Nidoj išsiplėtė. Jau visi alkani. Cha! Mantas paliko busike maišelį su gėrybėmis – paštetu, kumpeliu, duona, agurkais, pomidorais, hema2genais. Truputį alkį numalšinom, nors vėliau dar sustojom Kryžkalnyje ir prisipirkom submarinų, sumuštinių, dešrainių ir kitokio bieso.
Per greit atvažiavus į Kauną pasidarė dar liūdniau. Įpratusiems pusę paros sėdėti baidoke 3 valandos kelio ant patogių kėdžių visai neprailgo. Atsisveikinom. Ir mūsų liko patys patys tik. Vilniečiai. Elinge vėl greitai iškrovėm mantą, suvalgėm likusius persikus ir ananasus ir išsivažinėjom namo.
P.S. Pratęsimas tikrai bus, tik nežinia kada, nežinia kuo (baidokai išėjo į pensiją) ir nežinia kur. Svarbiausia idėja! :) Noras ir truputis ryžto.

Įveikėm!

P.S. Daugiau foto čia ;)
Senas Skautatinklis | 2007-07-24