„Anapus tvoros” (Gerasis darbelis)

Senas Skautatinklis | 2007-04-20
Caritas – tai tarptautinė katalikiška organizacija, visame pasaulyje vykdanti humanitarinę veiklą ir padedanti varstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės. Caritas savo veikloje remiasi Katalikų bažnyčios socialiniu mokymu, akcentuojančiu žmogaus orumą.
Lietuvos Caritas – tai savanoriškas pagalbos artimui sambūris, kurio profesionalius koordinatorius remia ir išlaiko Bažnyčia. Organizacijos narių daugumą (95 proc.) sudaro savanoriai. Pagrindinė Lietuvos Caritas veikla – teikti socialines paslaugas.
2005–2008 m. laikotarpiu Caritas organizacijos prioritetinės veiklos kryptys:
1. socialinių problemų sprendimų strategijos kūrimas;
2. savanorystės plėtra;
3. Caritas organizacijos plėtra.


Caritas, kiekvienais metais vykdo tam tikras programas. Viena iš tokių programų yra „Kalinių ir buvusių nuteistųjų globa ir reintegracija“.

Programos tikslas – padėti integruotis į visuomenę asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų.
Programa vykdoma nuo 2001 m. Vykdomos programos veikla nukreipta į nuteistuosius bei asmenis, išėjusius iš įkalinimo įstaigų. Programoje per vienerius metus apsilanko apie 300 klientų, kurie kreipiasi tiek vienkartinės, tiek ilgalaikės pagalbos.
Asmenys, išėję iš įkalinimo įstaigų, reintegruodamiesi į visuomenę susiduria su daugeliu sunkumų. Dažnai jie yra stigmatizuojami; neturi galimybių patenkinti bazinius žmogaus poreikius; neturi asmens dokumentų ir pan. Įkalinimo įstaigose labai svarbi ir reikalinga psichosocialinė pagalba: kalinamieji, atskiriami nuo visuomenės, netenka svarbios dalies socialinių ryšių tinklo. Greta to, dėl įkalinimo įstaigoje išmokto bejėgiškumo, ilgainiui prarandami dažnai ir taip menki socialiniai įgūdžiai.
Programos centrinė būstinė yra Kaune, Vaidoto g. 135 (Panemunė). Nuo 2006 m. programos veikla išsiplėtė – programa pradėta vykdyti dar 5 vyskupijose (Vilkaviškio, Kauno, Panevėžio, Šiaulių, Vilniaus). Programos socialiniai darbuotojai dirba kiekvienos iš vyskupijų miestuose, kuriuose yra įkalinimo įstaigos (Alytuje, Kaune, Vilniuje, Šiauliuose ir Panevėžyje).

Teikiama pagalba

1. Pagalba asmenims, grįžusiems iš įkalinimo vietų. Šios paslaugos yra teikiamos dienos centruose:
tiesioginė pagalba (materialinė, psichosocialinė, teisinė);
socialinė pagalba (savipagalbos grupės, dokumentų tvarkymas, tarpininkavimas, informavimas, nukreipimas, konsultavimas);
ryšių palaikymas su asmenų, grįžusių iš įkalinimo vietų, artimaisiais;
bendradarbiavimas su kitomis institucijomis, klientų nukreipimas.
2. Nuteistųjų lankymas kalėjimuose. Šios paslaugos yra teikiamos įkalinimo vietose, įsikūrusiose Pravieniškėse, Kaune, Alytuje, Vilniuje, Marijampolėje, Panevėžyje bei Šiauliuose:
psichosocialinė pagalba (individualių konsultacijų, grupinių užsiėmimų metu);
žalingų įpročių atpratinimo programos;
pastoracinis darbas (religinių švenčių organizavimas, konsultacijos, paruošimas sakramentams);
reintegracijos programa (nuteistųjų informavimas apie reintegracijos galimybes, grįžus iš įkalinimo vietos, konsultavimas);
įvairūs renginiai (kultūriniai, sporto).
Taip pat Kauno nepilnamečių pataisos namuose yra vedami grupiniai užsiėmimai taikant agresijos mažinimo metodiką.

Šios programos koordinatorių Vytautą Ilgevičių suradome Kaune. Susisiekėme su juo telefonu ir sutarėme, kad jis mums padės apsilankyti Pravieniškių 1-se pataisos namuose. Jis minėjo, kad taip iš karto negalėsime patekti, nes reikia suderinti lankančių žmonių sąrašą su pataisos namų darbuotoju.
Tačiau labai nustebau, kai vieną pirmadienį paskambino man ponas Vytautas ir pasakė, kad trečiadienį važiuojam...
Pravieniškių 1-ieji pataisos namai -vieni iš keturių pataisos namų, esančių Pravieniškėse ir yra pavaldūs Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos. Pravieniškių 1-ųjų pataisos namų veiklos tikslas – užtikrinti teismų nuosprendžiais paskirtų laisvės atėmimo bausmių vykdymą, narkomanijos prevenciją ir kontrolę pataisos namuose. Pravieniškių 1-ieji pataisos namai organizuoja, vykdo ir kontroliuoja Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytą nuteistųjų laivės atėmimu apsaugą ir priežiūrą, nuteistųjų užimtumą, nuteistųjų materialinį aprūpinimą, socialinės ir psichologinės reabilitacijos, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą nuteistiesiems, vykdo nuteistųjų švietimą narkomanijos žalos žmogui klausimais, vykdo priemones, užkardančias narkotikų, bei kitų draudžiamų nuteistiesiems turėti daiktų patekimą į pataisos namus.

Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose atlieka bausmę pilnamečiai vyrai, nuteisti pirmą kartą laisvės atėmimu už tyčinius nesunkius ir apysunkius nusikaltimus, taip pat už nusikaltimus, padarytus dėl neatsargumo, kuriems teismas nustatė atlikti bausmę pataisos namuose. Nuteistieji, kuriems suėjo aštuoniolika metų ir kurie Kalėjimų departamento direktoriaus nutarimu perkeliami iš nepilnamečių pataisos namų tęsti bausmės atlikimą pataisos namuose, siunčiami į Pravieniškių 1-uosius pataisos namus, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo sunkumą. Tuo metu kai lankėmės, Pravieniškių 1-uosiuose pataisos namuose, bausmė atliko apie 700 vyrų.

Viešnagė “anapus tvoros”



Vieną saulėtą trečiadienio rytą išsiruošėme kelionėn į vietą, kurioje gyvenimas labai skiriasi nuo mums įprasto. Mes, Jorė ir Viktorija, susitikome Kaune, kadangi dar turėjome laiko, tai nutarėme papusryčiauti Laisvės alėjoje. Bepusryčiaujant staiga supratome, kad jau beveik vėluojame, nes 13 val. reikia būti Carito būstinėj, iš kurios važiuosime autobusiuku į Pravieniškes. Atvažiavom, dar šiek tiek palaukėme, pasikalbėjom su Carito generaliniu direktorium kun. Robertu Grigu ir išvažiavome. Važiuodamos Lietuvos Carito autobusiuku ir besiklausydamos savanorių, reguliariai lankančių įkalinimo įstaigų gyventojus istorijų, bandėme spėlioti kas mūsų laukia.



Tik atsidūrusios kitoje pirmosios iš daugelio tvorų pusėje, įžengėme tarytum į visai kitą pasaulį..
“Anapus tvoros”, kaip šią vietą vadina patys kaliniai, praleidome dvi valandas, bendraudami su grupele jaunuolių, “ne savo noru išėjusių į atostogas”. Kiekvieną savaitę “Carito” socialinė darbuotoja Aida veda jiems susirinkimus vis kitokia tema. Šį kartą Aida lankėsi pataisos namuose po karantino pertraukos. Mūsų viešnagės dieną, susitikimui nebuvo paruošta jokia konkreti tema, tad ėjom nežinodamos apie ką reikės diskutuoti. Kuprines palikom mašinoj, o pinigines, mobiliuosius – pirmajame praėjime. Darbuotojai mus sutiko su šypsenomis ir sveikinimais. Vėliau praėjome pro dar du patikrinimo postus. Galiausiai įėjome į teritoriją. Kadangi buvo nuostabiai šilta ir saulėta diena visi vyrai buvo lauke. Teko kirsti krepšinio aikštele ir tada pajutau labai keistą jausmą, nes visų akys buvo nukreiptos į mus. Patalpoje, kur turėjome susitikti su vaikinais, mūsų jau laukė. Nustebau, kai įėjome, į kabinetą, nes pro langus garsiai sklido muzika. Pro langą matėsi, kad keli vyrai lepinasi saulėje, sportuoja, žaidžia krepšinį. Vėliau išsiaiškinome, kad pastatas, kuriame buvome, skiria dvi kastas.

Grupė, kurią sudaro apie septynis kalinius, yra pastovi, t.y. nauji nariai ją papildo tik kam nors iš senesniųjų išėjus į laisvę. Socialinė darbuotoja, naudodama tam tikrus metodus siekia padėti kiekvienam jų kuo labiau atsiskleisti ir tapti grupės dalimi.

Po kelių minučių supratome, kad čia esantiems vaikinams tokių susitikimų gyvybiškai reikia. Taip jie paįvairina savo labai nuobodžią kasdienybę. Labai greitai susirinko 6 vaikinai. Visi su šypsenomis, pasiilgę savo lankytojos Aidos. O ji dar ir merginų atsivedė... Aida atsinešė lauktuvių – kavos, arbatos ir saldainių. O mes atvežėme jiems dovanų „Kernavės“ tunto kalendorių. Jie džiaugėsi dovana ir svarstė, kaip čia ją pasidalinti
Pradėjome šnekučiuotis. Mes su Jore prisistatėme ir pristatėme Lietuvos skautiją. Buvo keista pristatinėti Lietuvos skautiją žmonėms, kurie visą savo jaunystę praleido “keliaudami” iš vienos įkalinimo įstaigos į kitą. Stengėmės akcentuoti skautybės indėlį į vaikų ir jaunimo auklėjimą ir tai pasiteisino. Diskusiją tęsėme svarstydami, kokias vertybes bei savybes augančiame vaike turėtų įskiepyti tėvai, o kokias – aplinka, kad jis nenueitų šunkeliais.

Vaikinai klausėsi, pradėjo klausinėti...vėliau prisistatė ir jie. Visų 6 susitikime buvusių vaikinų amžius - nuo 20 iki 25 metų. Susirinkę iš visos Lietuvos – Palangos, Rokiškio, Kauno ir kitų Lietuvos miestų. Teisti po keletą ir daugiau kartų. Keletas iš jų turi vaikučių. Vieni savo gyvenimo neįsivaizduoja kitaip, nei yra dabar, kiti, labai gailisi, jiems gėda, nori pasitaisyti ir daugiau čia nepakliūti. Jie domėjosi apie skautus ir mūsų veiklą. Norėjo ir patys prisidėti prie skautavimo. Sakė, kad gerai, jog yra tokios organizacijos, kurios nurodo jaunimui teisingą kelią.
Visi vaikinai kalbėjo labai nuoširdžiai ir atvirai, aišku, su šiokiais tokiais pajuokavimais. Labai stebėjomės, nes prieš tai galvojom, kad bus sunku susikalbėti.
Po dviejų valandų šnekučiavimosi iš pataisos namų išėjom laimingos ir jausdamos, kad padarėm netradicinį, bet vis dėl to – gerą darbą. Vienas iš pokalbyje dalyvavusių nuteistųjų nusistebėjo:
”Negi jūs mūsų nelaikot žvėrimis? Juk visi, esantys laisvėje, taip galvoja, nors mes tokie neesam...”.

Nežinau, kiek mes jiems iš tiesų pagelbėjom per tas dvi, tarytum akimirksniu prabėgusias, valandas. Bet turint omeny, kiek mažai dėmesio yra skiriama šių žmonių reintegracijai, net tos dvi valandos tampa labai daug.

Jorės vyr. skaučių būrelio kandidatės Viktorija ir Jorė
Senas Skautatinklis | 2007-04-20