VU ŽK ir skautų pasikalėdojimai

Senas Skautatinklis | 2006-12-29
Pirmąsyk gyvenime Kalėdų rytą mane pažadino kaukiantis žadintuvas. Dar nespėjau prablaškyt miegų, o jau stovėjau traukinių stoty apsiginklavusi bilietu į Pažeimenę ir burbėdama dėl nestebuklingai didėjančių bilietų kainų. Į vagoną įsėdome šešiese – 3 Vilniaus universiteto žygeiviai ir trys skautai (aš, Julius ir Virginija). Vėliau prie mūsų prisijungė ir žygio vadas Augis.

Pirmieji mūsų kuklaus žygelio kilometrai vingiavo Sarios pakrantėmis.

Besistebėdami Labanoro girios gražumu, bebrų dantų aštrumu ir upės vingyje įrengtos stovyklavietės tobulumu priėjom spanguolėm ir kupstais nusėtą aukštapelkę. Strykt pastrykt, klimpt klampt, šypt pašypt (gi net pelkėse paparaciai veisias) ir pelkytė buvo įveikta.

Viskas ėjos kaip iš pypkės, kol keliavom tiesiai į šiaurę. Padėtis komplikavosi, kai atėjo laikas sukti šonan. Kadangi susirinkom visi keliauninkai neprasti, tai kam nors turėti žemėlapį buvo tiesiog ne lygis. Spėkit, ar pasukom teisingu keliuku…
Taigi, pasukom mes šiek tiek ne ten. Ir negaliu sakyti, kad nepastebėjom, kaip sutemo, nes tuo metu kaip tik linksminomės jau kitoje pelkėje. Tik čia kupstelių su berželiais ar bent krūmeliais buvo žymiai mažiau, o apie spanguoles net svajot nesvajojom. Galų gale septyniese dalindamiesi dviem prožektoriais, o be jų ir nebūtume pastenėję.
Žinot, žemapelkės – puikus dalykas. Eini eini, bandai bent ką nors po kojom įžiūrėt ir šast – stovi ant vienišo kupsto, o iš trijų pusių tave supa vanduo. Tada už tavęs susidaro lengva grūstis ir jauti, kaip su visa šaunia kompanija po truputį grimsti.

Pelkių liūtams mūsų kelionę stebėti turbūt buvo labai linksma, nes jie šiek bei tiek įsismagino ir nusprendė, papokštaut. Rezultatas – Jorės (taip taip, čia juk aš;) koja iki kelių pekloj ir vis labiau sminga gilyn...Čia jau buvo kaip toj pasakoj apie ropę. Lipo Jorė - neišlipo. Traukė Augis – neištraukė. Traukė Augis su Julium – neištraukė. Tada aš prisiminiau, kad skautė mandagi ir beveik gražiai paprašiau “gerbiamųjų”, kad vis dėl to paleistų tą mano koją. Suveikė ir mes žygiavom toliau.
Kol skautai grožėjosi žvaigždžių gausumu ir meteoritų lietumi, mūsų draugai žygeiviai ėmė vis labiau atsilikti. Kiekvienoj sankryžoje “šiaurės Atėnų polis”, kaip vėliau jie buvo pakrikštyti, stodavo patikrinti krypties ir apsitarti. Na, bent aš šiek tiek susigadinau nuomonę apie jų orientavimosi gebėjimus, bet ai...Kalėdos gi.

Šiek bei tiek nuvargę, bet pakilios nuotaikos galų gale pasiekėm savo žygio tikslą – Pakarvinės kaimą ir Tado Šidiškio sodybą. Ten mus sutiko gauja VU žygeivių....

...ir jiems prijaučiančių, o svarbiausia – trys broliukai (Kazo, Bubukas ir Alekna). Dabar jau skautų delegacija buvo pilnos sudėties. Šiek tiek apšilę, sudalyvavę nuodėmių deginimo apeigose, pradėjom imti valdžią į rankas.

Apšilimui pravedę porą užstalės dainelių kartu su visais nuskubėjom prie Kalėdinės eglutės. Ten buvo Kalėdų senis su juokinga Snieguole ir jei dalino dovanas. Tik už jas reikė kaip nors pasirodyt. Kadangi skautai nors ir kuklūs, drovumu nepasižymi greit papirkom žygeivius savo nuostabumu. Bubukas su Alekna padainavo apie puikiąją Renatą, mes su Augiu visus išmokėm žaidimo apie šaunuolius sesytes ir broliukus. Galiausiai, surinkę jungtines žygeivių ir skautų pajėgas, vadovaujami maestro Kazo atlikom Kalėdinę misteriją “Aofrikoj gydi žėlės”. Beje, užmiršau paminėti, kad jei ne Macho tai kažin kaip ten su mūsų tuo populiarumu būtų buvę;)
Toliau Kalėdas šventėm kas pirtį, kas dainuodamas, kas miegodamas...Ir dainos, nebe skautų indėlio, skambėjo dar ilgai ilgai. O rytą laukai ir medžių šakos buvo padengti šerkšnu...

Sesė Jorė
Senas Skautatinklis | 2006-12-29