Tarptautinis seminaras Čekijoje "Rudens spalvos"

Senas Skautatinklis | 2006-11-02
Štai ką apie šį seminarą rašo patys jo organizatoriai:
„Rudens spalvos” – tai seminaras apie interkultūrinį mokymąsi (identitetą, bendrą supratimą, Europos Sąjungos pilietybę) ir fotografiją (gamtos vaizdų, žmonių ir t. t.). Jo dalyviai – jauni žmonės, skautų vadovai arba roveriai iš 7 Europos šalių (Čekija, Bulgarija, Slovakija, Nyderlandai, Lietuva, Ispanija ir Italija) – apie 25 žmones. Mūsų tikslas yra padaryti seminarą tikrai tarptautiniu!“

Seminaras vyko Čekijos pietuose, netoli České Budejovice. Nubildėjau ten traukinuku, o tada ir prasidėjo...

Traukinių stotyje mus iškart pačiupo organizatoriai, ir nespėjus net reikiamai susipažinti, nuvedė į miesto parką, kuriame buvo paruoštas strateginis žaidimas. Išsiskirstėme grupelėmis po visą parką, ieškojome paslėptų punktų, atlikinėjome ten skirtas užduotis ir rinkome artefaktus, kurie galų gale padėjo atskleisti to žaidimo tikslą: vien tik keturių aukštai pririštų virvių pagalba išjudinti didžiulę Moa Moa statulą, priversti ją „vaikščioti“ ir nuvesti į tam tikrą vietą. Labai didingas reginys, pareikalavęs komandinio darbo bei susikalbėjimo.

Po to – vakarienė, po vakarienės mūsų klegančią gaują sukimšo į autobusą ir ilgai vežė Kažkur. Tas Kažkur, kaip vėliau pasirodė, buvo miestelis Nové Hrady. Ten netoli esančioje giraitėje stovėjo pasakų namelis, kuriame mes ir apsigyvenome.

Penktadienis prasidėjo darbingai. Pirmoji užduotis – parašyk draugo vardą savo kalba. Visi jau buvome spėję susipažinti ir truputį apsiprasti vienas su kitu, taigi daug problemų nekilo. Olandas Bauke buvo pervadintas Bronislovu, slovakė Zlatica – Aukse (labai džiaugėsi, kad ant „ė“ raidės gavo taškelį“, o aš tapau tikrų tikriausiu italu Alvaro.

Po to – teorinė paskaita apie tai, kas ta interkultūra ir kaip ją „išlukštenti“. Skautai nebūtų skautai – padarė tai vaizdžiai. Pagamino didžiulį popierinį svogūną, kurio išoriniai sluoksniai buvo tai, kokios kultūros detalės matomos visiems, o vidiniai sluoksniai – giliai paslėptos tradicijos ir įpročiai.

Savo „matomąją“ kultūros dalį akivaizdžiai pademonstravo bulgarai: pas juos galvos purtymas reiškia „taip“, linkčiojimas – „ne“.

Popiet paskaitos tęsėsi, tik šįkart valdžią perėmė fotografas Petr. Jis mums papasakojo labai daug naudingų dalykų apie gamtos fotografavimą. Sužinojome, kaip žaisti įstrižainėmis, perspektyvos kūrimą, trijų trečdalių taisyklę ir dar labai daug ko.

Savaime suprantama, šias teorines žinias iškart pritaikėme praktikoje. Kiekvienas čiupome savo okuliarinį ginklą ir pabirome po pievas ir mišką gaudyti įdomių vaizdų. Organizatoriai mus tarsi aveles stengėsi surinkti į būrį ir vesti viena kryptimi, kur, kaip vėliau pamatėme, mums buvo paruošta dar viena staigmena: komandiniai žaidimai.
Ar teko kada iš spageti „statyti geležinkelį“? Arba „kopti į kalną“ susirišus tik viena virve? Už kiekvieną atliktą užduotį gaudavome po tam kažkiek „puzzle“ gabalėlių, iš kurių vėliau reikėjo sudėlioti pasakojimą apie tai, kaip atsirado ši vietovė. Pasakojimas buvo labai įdomus, tačiau, mieli skaitytojai, jį parašysiu galbūt kitą kartą.

Grįžus į pasakų namelį sulaukėme žinios, jog atvyks labai rimta delegacija iš České Budejovice, kuri norėtų sužinoti apie mus daugiau. Todėl kiekviena šalis ėmė rimtai ruoštis prisistatymui.
Ko tik ten nebuvo! Tradiciniai gėrimai ir valgiai, įvairūs saldumynai, lankstinukai apie tai tai, ką reikia pamatyti jeigu keliausite į Siciliją arba į Sofiją, Kataloniją ar Slovakiją. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau (alaus, tiesą sakant, nebuvo, o midus – čekiškas :)), ir sužinojau įvairių dalykų. Pavyzdžiui, Katalonijoje vienos tradicinės šventės metu yra statoma labai aukštas bokštas iš žmonių. Pagrindą laiko keturi stipriausi vyrai, ant jų stoja keturi lengvesni, ant jų dar keturi, ir taip toliau, toks tvarinys pasiekia netgi aštuonis ar dešimt aukštų. Ir dar daug kitų dalykų, kaip kad slovakiško sūrio kokybė nenusileidžia itališkam, arba kad Bulgarijos žemėlapio forma primena šuniuką, arba kad ir Lietuvoje, ir Slovakijoje yra geografinis Europos centras (šita tema mes pernelyg nesiginčijome, kadangi su slovake Zlatica ir dar trimis čekais sudarėme puikią susigyvenusią mikrogrupę, suprantančią vienas kitą iš poros žodžių, tačiau šia tema vis tik manau parašyti straipsnį į akademikų leidinį „Ad Meliorem!“).
„Rimtoji“ České Budejovice delegacija pasirodė esą skautukai, atvykę į Nové Hrady pasižiūrėti tarptautinio vakaro ir pabendrauti su užsieniečiais. Tad pasibaigus pristatymams bendravimas tęsėsi įvairiomis formomis. Prikimšome kompiuterį muzikos (iš savų ausinukų), pasodinome prie jo DJ Martiną (Italija) ir šokome, kalbėjomės, vaišinomės... Iki pusės keturių ryto.

Iš po tokios nakties rytas buvo sunkus. Užmiegotomis akimis rinkomės į pirmąją paskaitą, kuri pasirodė besanti ganėtinai įdomi. Paskaita buvo apie grupes: kodėl ir kaip žmonės buriasi į tam tikras grupes, kokia iš to nauda, kokia nenauda ir t. t. Po to patys buvome slaptaženkliais suskirstyti į grupes ir turėjome atspėti, kuriai grupei kas priklauso.

Toliau likęs iki pietų laikas priklausė mums ir fotoaparatams. Laisvai, jau neganomi organizatorių, pasklidome po apylinkes rinkti vaizdų. Šįkart labai stengėmės, kadangi mūsų nuotraukas vėliau įvertino ir komentavo fotografų guru Petr.
Popiet išvažiavome į Česky Krumlov. Tai nedidelis miestelis, kuriame ant aukštos akmeninės uolos stovi nepaimama pilis. Šalia jos – žvėrinčius, kuriame gyvena du lokiai.
(Kadangi tai nebuvo mano pirmasis apsilankymas Česky Krumlov, po miestą pernelyg neklaidžiojau. Tykojau lokių. Vakarais jie paprastai suaktyvėja, taigi užsitaisiau savo optinį ginklą ir... Mano kantrybė buvo apdovanota :))

Po lokių medžioklės bei klaidžiojimo po miestą reikia atsigaivinti ir pasistiprinti. Organizatoriai (tūkstantį kartų jiems ačiū!) užsakė vakarienę vietinėje karčiamoje (čekiškai – krčma). O ten jau paskanavome ir alučio, ir midaus, užkandome kepsnio, patiekto ant medinės lentos, mėsos nevalgykai galynėjosi su gausybe daržovių, o po to, degant laiko matavimo vienetui – degtukui, kiekvienas tarėme priešpaskutinį „sudie“.

Priešpaskutinį todėl, kad tai dar nebuvo pabaiga. Grįžę į pasakų namelį vėl „pasikūrėme“ kompiuterį ir vyko šokiai pokiai iki ryto. O ryte „sudie“ jau buvo paskutinis.

Būtų galima dar pasakoti daug, kadangi mano jau minėta penkeriukė patyrė įvairiausių nuotykių Česky Krumlove bei pasakų namelio apylinkėse fotografuojant, būtų galima papasakoti apie lokių gyvenimo ypatybes, bet visko aprėpti neįmanoma. Tačiau galima pasakyti, kad tarptautiniuose seminaruose dalyvauti tikrai verta. Ir reikia, nes tik veiklos metu yra įgyjamos žinios, susidraugaujama bei kyla įkvėpimai patiems imtis organizuoti kažką panašaus: „Kitą kartą jūs atvažiuokite pas mus. Į Ispaniją!“ :)

senj. s.v. Aivaras Žukauskas
Senas Skautatinklis | 2006-11-02