Baltic Jamboree 2006

Senas Skautatinklis | 2006-07-26
Gera žiūrėti, kaip Baltijos šalių vėliavas kedena tas pats vėjelis...Štai taip prasideda stovykla „Baltic Jamboree 2006“. Mus, 140 stovyklautojų ir IST (tarptautinė programos organizatorių komanda), liepos 9-16 dienomis priėmė pats gražiausias Latvijos kampelis – nuostabus miškas netoli Kuldigos miestelio. Tai per visą amžinybę pirmoji tokio dydžio ir pobūdžio skautų stovykla, kur vienoje vietoje matai išvien besidarbuojančias tris Baltijos valstybes: Lietuvą, Latviją ir Estiją. Trijų skautiškų organizacijų atstovai stovyklą organizavo beveik du metus, lietuviai ir estai kas 2 mėnesius aplankydavo kaimynus latvius, aptardavo pagrindinius klausimus, programą, pasiskirstydavo tolimesniais darbais ir išsiskirdavo iki kito susitikimo. Nepaprastai džiugu, kad stovykloje dalyvavo ir svečiai iš Danijos, Švedijos bei Austrijos, kurie sėkmingai prisidėjo prie idėjų įgyvendinimo pačioje stovyklavietėje.

Stovyklą riboja ežeriukas, kuris, tiesa, yra „Coca Colos“ spalvos, ir Ventos upė. Ežero viduryje pūpso kelios salelės, kurios rūke atrodo tarsi Nesės, globojančios mūsų stovyklą. Kiekvienas šiame miške gyvenęs skautas suprato, jog čia buvo puiki vieta Baltijos šalių takui nutiesti, padėti puikius pagrindus nuostabiam trijų Pabaltijo valstybių bendravimui. Žinoma, skautiškos dvasios prisigėręs miškas tai buvo tik vienas malonumas iš daugybės. Štai, pavyzdžiui koks nuostabus jausmas atėjus ryte prie bendro pusryčių stalo vietoj labas rytas sušukti skautui „Good morning!“ ir nusišypsoti jam iki ausų, nes žinai, kad būtent su šiais žmogučiais turėsi pilną nuotykių dieną. Aišku, nelengva kartais būna lūkuriuoti vėluojančių estų ar kartais lėtų latvių, o gal net po nakties budėjimo pramigusių kolegų lietuvių, bet reikia. Juk vienas iš šios stovyklos pagrindinių šūkių - „Būk tolerantiškas“. Vis dėlto, įdomiausia yra bendrauti su skirtingais žmonėmis, sužinoti, kuo ypatingi visai čia pat gyvenantys latviai ar tolėliau apsistoję estai.



Senas miškas stovykloje priglaudė ir didelę lietuvių delegaciją, kurią sudarė 50 dalyvių su vadovais ir 14 IST. Atbildėję viena diena anksčiau visų šalių bendra IST komanda padėjo parengti stovyklavietę: pastatė stalus, indaujas, indų plovyklą, vėliavų stulpus, tiltelius į ežerą bei visų išgirtuosius ir komfortabiliuosius tualetus.



Išaušus liepos 9 d. rytui stovyklą nutvieskė skaistūs saulės spinduliai, prasidėjo paprasta diena… Bet tylų miško ošimą staiga nustelbė vaikų juokas, šūksniai, dainos – atvyko skautai.
“O iš tikrųjų buvo visko šioje stovykloje: ir žygių, ir naktinių žaidimų, ir įvairių bei įdomių užsiėmimų. Ir tikrai galime drąsiai pasakyti, jog tiek iš latvių, tiek iš estų išmokome nemažai. Kaip tikimės, kad ir jie iš mūsų išmoko kažko, kaip, pavyzdžiui, būti šmaikščiais ir pašėlusiais.” – Lina.



Taigi, nebelieka nieko daugiau pasakyti, kaip tik, jei norite daugiau išgirsti apie šią išskirtinę stovyklą, ieškokite joje dalyvavusių. Patikėkit, išgirsite tai, ko dar gyvenime nesate girdėję. Ir vienas patarimas tiems, kurie ten nebuvo... Laukite tęsinio, kuris tikrai bus... Nes šita stovykla jau tradicija, kurios nevalia nutraukti. Lygiai po keturių metų ši stovykla vėl atgims, su dar daugiau stovyklautojų, svečių, dar daugiau šurmulio ir nuotykių, kitoje Baltijos valstybėje. Tad… LAUKITE TĘSINIO. Tiesiog, „zbitkos” su kalėdinėm eglutėm verta stovykla.

Juk, jeigu išvykti būna gaila, vadinasi stovykla yra „super duper”. O taip ir buvo...

IST komandos narė Lina
Senas Skautatinklis | 2006-07-26