Lapkričio 19-20 d. Europos Jaunimo Centre (Strasbūre, Prancūzijoje) vyko Europos Tarybos organizuotas tarptautinis seminaras apie romų tautybės jaunimo poziciją politikoje. Europos Taryba pradėjo taikyti „double mainstreaming“ idėją, todėl seminare dalyvavo apie 30 atstovų tiek iš organizacijų, tiesiogiai dirbančių su romų jaunimu, tiek iš kitų jaunimo organizacijų, kurios nebūtinai dirba su romais, tačiau išlieka atviros visiems.

Po ilgos ir varginančios kelionės, pagaliau nusileidęs Strasbūro oro uoste, pajutau ne tik kruasanų kvapą, bet ir ausiai malonią prancūzų kalbą, kurios nė trupučio nesupratau. Nors anglų kalbos Strasbūre ir nėra daug, tačiau išbandęs tris skirtingus tramvajus, sugebėjau pasiekti įspūdingą, mitais ir legendomis apipintą Europos Parlamentą. Susimojavęs su Lietuvos vėliava, nuskubėjau Europos Jaunimo Centro link. Ten mane pasitiko išmanios slankiojančios durys, grėsmingai kažką riaumojančios prancūziškai, ir pats nuostabiausias angliškai kalbantis budėtojas, įteikęs maisto talonėlius, dalyvio kortelę ir raktą nuo privataus kambario. „Ką gi – ne palapinė, bet irgi visai neblogai!“ – ironiškai sau pagalvojau ir nuėjau ilsėtis.

18-oji diena buvo skirta atvykimui ir neformaliam susipažinimui. Šį laiką stengiausi išnaudoti naudingai – susipažinau su organizatoriais, savanoriais ir kitais, jau spėjusiais atvykti, dalyviais. Paaiškėjo, jog prie renginio organizavimo prisidėjo ir lietuvė Neringa Tumėnaitė, priklausanti Advisory Council on Youth (Patariamoji Taryba Jaunimui? Oficialaus lietuviško vertimo neradau...), o tarp dalyvių – lietuvė Oksana Treščenko, Naujosios Vilnios Kultūros Centro vadovė. Pabendravus su dalyviais, nuo pat pirmųjų minučių tapo akivaizdu, jog laukė dvi ilgos ir diskusijų nestingsiančios dienos...

Pirmoji diena buvo pradėta prisistatymais ir konkrečiu organizatorių teiginiu, kuris buvo dar ne vieną kartą pakartotas viso renginio metu – tai seminaras, o ne mokymai, todėl pagrindinis tikslas – išsiaiškinti ir pasidalinti valstybėse kylančiomis problemomis, susijusiomis su romų jaunimu, o ne sužinoti ar išmokti, kaip tas problemas spręsti (tam tikslui Europos Taryba organizuoja įvairius mokymus, projektus, skatina pildyti paraiškas Europos Jaunimo Fondui – su šiomis galimybėmis trumpai buvome supažindinti). Taigi, po daugybės skirtingų darbo grupių ir užsitęsusių diskusijų, tiek dalyviai, tiek organizatoriai įsitikino, jog problemų susijusia su šia tema daugybė, o viską apsunkina tai, jog kiekvienoje valstybėje situacija savaip unikali: skirtingų tautybių romai, skirtingos gyvenimo vietos ir sąlygos (taborai, stovyklavietės, socialiniai būstai), skirtingos diskriminacijos formos (patyčios mokykloje, išpuoliai gatvėje, nesaugi darbo aplinka ir t.t.)... Paaiškėjo, jog Europos Tarybos pagrindinis tikslas toks, kad kiekviena valstybė turėtų tam tikrą sukurtą strategiją, įstatymus ar įstatus, skirtus būtent romų tautybės jaunimui. Žengus šį pirmąjį žingsnį, būtų atvertos galimybės tolimesnei romų integracijai tiek į visuomenę, tiek į jaunimo politiką, tačiau pačių romų aktyvumas – kiekvienos valstybės asmeninis reikalas, kurį privaloma spręsti... Deja, ne viskas taip paprasta. Net ir valstybės, turinčios aiškias strategijas, susiduria arba su vyriausybės, arba pačių romų pasyvumu. Regis, problemų skaičius tik didėjo, todėl pasibaigus paskutinei pirmosios dienos darbo grupei, visi nekantriai laukė rytojaus – vilčių kupinos dienos.

Antrosios dienos atmosferą buvo stengiamąsi praskaidrinti įvairiais žaidimais, tačiau noras diskutuoti greitai susodindavo visus į savo vietas. Iš pradžių, Europos Taryba pristatė ROMACT programą, aktyviai vykdomą kolkas tik Bulgarijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Italijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje, tačiau ateityje planuojančią plėstis į kitas valstybes. Europos Taryba taip pat skatino aplikuoti į projektus ir mokymus, kurie skelbiami tiek Europos Tarybos, tiek Europos Jaunimo Fondo internetiniuose puslapiuose. Vėliau – gerieji pavyzdžiai iš Olandijos (įkurtas specialus multimilijoninis fondas romų projektams), Vengrijos, Vokietijos ir Portugalijos (įsteigti specialūs jaunimo centrai, vykdantys aktyvią integraciją). Nors ir nebuvo oficialus seminaro pranešėjas, tačiau pasisakė vienas iš dalyvių – Isaac Blake, atstovaujantis Romani Arts, aktyviai veikiančią organizaciją Jungtinėje Karalystėje. Jis pabrėžė, jog svarbu suvokti, kad nevyriausybinė organizacija visų pirma privalo būti verslas, jei nori tinkamai funkcionuoti, o norėdami įgyti romų pasitikėjimą, visų pirma privalome patys jais pasitikėti – leisti užimti atsakomybės reikalaujančias pozicijas, dirbti ir užsidirbti iš savo amato (net jei tai būtų stereotipiški šokiai, dainos ar rankdarbiai). Nusistovėjusią visuomenės nuomonę, jog „jei dainuoja ar šoka – tai geras romas, o jei ne – tai blogas čigonas“ galima pakeisti ne aklai prieštaraujant, o leidžiant visuomenei artimiau susipažinti ir tarsi sakant, jog „taip, romai turi daugybę nuostabių tradicijų, tarp kurių ir šokiai bei dainos, bet pažvelk ir įsitikink pats – jie turi ir gali neapsakomai daugiau!”. Netrūko ir pasisakymų, jog organizacijos, norinčios įtraukti romų jaunimą į savo veiklas, neturėtų daryti išskirtinių pristatymų ar kvietimų atskirai romų bendruomenėms – geriau transliuoti aiškią žinutę, jog organizacija atvira visiems, specialiai neišskiriant, jog atvira “ir romams”. Norinčių pasisakyti buvo daug, tačiau laikrodis priminė apie nenumaldomai artėjančią seminaro pabaigą. Po trumpo aptarimo sekė gilus organizatorių atodūsis – nors seminaras skelbiamas uždarytu, tačiau darbo ir problemų, kurias reikės išspręsti ateityje – daugiau nei buvo prieš seminarą. Ką gi – tokia progreso kaina!

Nors renginys ir baigėsi, sukauptos patirtys bei užmegztos pažintys išlieka ir turi teigiamos įtakos – Lietuvos skautija gavo pasiūlymą tapti partnere ateityje Europos Tarybos organizuojamuose mokymuose apie žmogaus teises (apie tai bus paskelbta atskirai, kai paaiškės visos detalės). Be to, pasitarę su Vytautu Beniušiu, LS tautinių bendrijų koordinatoriumi, sudarėme veiksmų planą, kurį pradėsime įgyvendinti jau netrukus. Laukite naujienų!

Visas renginio dalyvių išlaidas (kelionę, apgyvendinimą, maistą) pilnai padengė Europos Taryba. Ačiū organizatoriams už šią nuostabią galimybę!

Prieš renginį, LS URS Facebook grupėje pasidalinau apklausos anketa su įvairiais klausimais apie romų tautybės atstovus. Kadangi į anketą atsakė tik 6 skautai, išsami apklausos analizė būtų netikslinga, tačiau paminėsiu kelis dėmesio vertus aspektus. Tarp atsakiusiųjų atsakymai panašūs – tų, kurie asmeniškai nepažįsta nei vieno romo, nuomonei apie romus tam tikrą įtaką turi stereotipai. Dauguma skautų mano, jog romų jaunimas arba nėra aktyvus, arba aktyvus, tačiau tik mažam lygmenyje, todėl apie tai nesužino visuomenė. Na, o į svarbiausią klausimą, ar norėtų matyti romus skautų tarpe, buvo atsakyta teigiamai arba neutraliai, su argumentu, jog esame atviri visiškai visiems!

Na, o atsakymas į šio straipsnio pavadinimą – romas ar čigonas – viskas priklauso nuo žmogaus. Yra tokių, kurie didžiuojasi savo prigimtimi ir drąsiai save vadina čigonais, nors kitiems tai baisus įžeidimas. Ir nors Europos Taryba oficialiai naudojasi terminu „romai ir klajokliai“, tačiau net ir šis kreipinys kai kuriems gali skambėti keistai... Galų gale – koks skirtumas?! Svarbiausia – priimti visus atvira širdimi ir nuoširdžia šypsena, tada visus įmanomus kreipinius pakeis paprastas, bet nuostabus: „Broli/Sese...“.