Brolis kun. Antanas Saulaitis, SJ ir jo gerieji darbai Lietuvai ir skautams

Lietuvos skautija | 2018-05-15

Brolis Antanas Vytautas Saulaitis gimė 1939 m. gegužės 28 d. Kaune, Antano ir Onos Lichtenšteinaitės Saulaičių šeimoje. Abu tėveliai buvo skautai - mama skaučių vadovė, išvertė Baden-Powellio „Skautybė mergaitėms“, o tėtis – draugininkas, tuntininkas, Tautinės stovyklos viršininkas. 

1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Antano tėvai (kadangi abu buvo aktyvūs skautai),  bijodami sovietų valdžios persekiojimo, išvyko į Rytprūsius, o po antros okupacijos šeima traukėsi į Rytų Vokietiją ir į Jungtines Amerikos Valstijas. Iš pabėgėlių laikmečio brolis Antanas labiausiai atsimena, kaip kiekvieną sekmadienį dipukų (karo pabėgėlių) stovyklos aikštelėje uniformuoti skautai keldavo Lietuvos vėliavą, taip pat atmena stovyklų laužus. Jau būdamas JAV, brolis Antanas davė skauto,  vėliau skauto vyčio įžodžius. Pradėjęs chemijos studijas jėzuitų Fairfieldo universitete, įstojo į Studentų skautų korporacijos „Vytis", Hartfordo skyrių. Studijų metais labai aktyviai skautavo, ėmėsi įvairių atsakomybių ir pareigų, dažniausiai kelių iš karto. Buvo metų, kai vienu metu jis ėjo net trejas pareigas, nuo skautų draugovės draugininko iki Tarybos nario. Vedė skautus į iškylas, žygius, organizavo sąskrydžius, stovyklas. Ėmėsi vadovų rengimo. Buvo aistringas laužavedys, priklausė tarptautiniam skautų laužavedžių klubui, paruošė vadovėlį „Stovyklų vakarai“. Prisidėjo prie skautiškos spaudos leidybos, ne tik rašė straipsnius, bet ir redagavo skautų leidinius („Mūsų lapinė“, „Semper Vigilaus“, „Budžiu!"). Jam suteiktas vyr. Skautininko vyresniškumo laipsnis.

1961 m. jis įstojo į Jėzaus Draugiją, o 1969 m. buvo įšventintas kunigu.

Septynerius metus, 1970 – 1977 m., dirbo misijoje Brazilijoje. Mokėsi brazilų kalbos, stebėjo papročius, kultūrą, perprato indėnų pasaulėžiūrą, pamilo tą kraštą – „subrazilėjo“. Rūpinosi Lietuvių bendruomene Brazilijoje, lig šiol jam kartais tenka jai atstovauti. Brazilijoje drauge su kitais lietuviais 1970 m. įsteigė tautinių šokių grupę „Nemunas“, buvo pirmasis jos šokių mokytojas. 1973 – 1978 m. vadovavo LSS Pietų Amerikos rajonui.

1977 m. sugrįžo į Jungtines Amerikos Valstijas, nes buvo perkeltas į misiją Čikagoje, kur 20 metų ėjo Jėzuitų vyresniojo pareigas jėzuitų Jaunimo centre Čikagoje.

1987 m. pirmą kartą dešimčiai dienų atvyko į Lietuvą ir joje vėliau reguliariai lankydavosi. Dalyvavo Lietuvos skautų sąjungos steigiamajame suvažiavime. Čia susipažino su kun. Sigitu Tamkevičiumi – pirmuoju skautų dvasiniu tėvu. Daug pagelbėjo s. M. Girčytei, br. R. Kačinskui ir br. V. Kiulkiui, kurie drauge įkūrė Kernavės tuntą. Brolis Antanas lankydavosi Kernavės tunto renginiuose ir stovyklose, aukodavo šv. Mišias Kernavės miške.

Lietuvoje atsikūrus skautams buvo daug entuziazmo, bet labai mažai patirties ir praktinių žinių apie skautavimą, todėl reikėjo metodinių leidinių vadovams. Brolis Antanas pasistengė, kad 1992 m. būtų atspausdintas antrasis jo parengtos knygos „Skautiškųjų vienetų vadovai ir vadovės“ leidimas (400 egzempliorių tiražu). Siuntė knygas, žurnalus, organizavo pirmuosius Lietuvoje vadovų mokymus prie Ūlos upės 1989 m. vasarą.

Kokią brolis Antanas matė savo misiją Lietuvoje? Kokius kėlė sau tikslus?

Prisidėti kuo gali, turint ribotus laiko išteklius. Skautiškoje programoje – stiprinti religinio ugdymo dalį, pamaldų jaunimui pritaikymą, kad jose būtų savos tradicijos ir apeigos, kitaip skaityti pamokslus, kad atlieptų jaunimo rūpimus klausimus ir gyvenimo tikrovę.

Dulskių šeima (JAV) susigrąžino namą Kaune ir atidavė jį Jėzuitams su pageidavimu, kad name vyktų jaunimo veikla. A. Saulaitis būdamas Provincijolu, darė viską, kad Jėzuitai šį namą išnuomotų skautams. Nuomos (panaudos sąlygomis) sutartis tarp Lietuvos skautijos ir Jėzuitų buvo pasirašyta, o kai buvo kilusi grėsmė būstinės netekti,  skautai vėl kreipėsi į brolį Antaną su prašymu, tarpininkauti. Namą skautams pavyko išsaugoti.

Nuo 2014 m. Brolis Antanas gyvena Lietuvoje, padeda šv. Jonų bažnyčioje. Sugrįžęs į Lietuvą savo laiką pašventė rašymui, archyvų tvarkymui, indėnų legendų vertimui į Lietuvių kalbą. Kiekvienais metais Lietuvos skautų sąjungos brolių prašomas ir jų iniciatyvą palaikydamas, aukoja skautiškas mišias Prano Žižmaro mirties ir gimimo metinėms paminėti. Brangindamas misionieriavimo Brazilijoje prisiminimus, surinko daug archyvinės medžiagos apie indėnų tukanų gentį, o 2018 m. dienos šviesą išvydo knyga „Pieno ežeras".

Apie Misijas ir misionierius

Pa­sak ku­ni­go, mi­sio­nie­riai šiais lai­kais ti­kė­ji­mu da­li­ja­si su ki­tais, gy­ven­da­mi jų vie­ti­nė­je kul­tū­ro­je, pa­gal vie­tos man­da­gu­mo pa­pro­čius, val­gy­da­mi jų mais­tą, kal­bė­da­mi jų kal­ba. A. Sau­lai­tis pa­žy­mi – žmo­giš­ki ry­šiai vi­sa­da yra mai­nai. Nu­vy­kęs mi­sio­nie­rius žiū­ri, ko ga­li žmo­nes iš­mo­ky­ti, kaip pa­dė­ti tuo, ką su­ge­ba. „Aš iš in­dė­nų iš­mo­kau kant­ry­bės – ne su sa­vi­mi, o su ki­tais žmo­nė­mis. Su­ge­bė­ji­mas su­de­rin­ti žmo­gaus lais­ves ir bend­ruo­me­ni­nius rei­ka­lus yra di­džiu­lis me­nas“, – sa­kė A. Sau­lai­tis.

 

Bi­zo­nų kai­lių al­ter­na­ty­va

Šiuo­lai­ki­niai mi­sio­nie­riai ga­li pa­dė­ti įvai­riau­siais bū­dais. Prieš 500 me­tų Šiau­rės Ame­ri­kos pre­ri­jo­se bu­vo 35 mi­li­jo­nai bi­zo­nų. Vie­tos in­dė­nai juos me­džio­jo mais­tui, jų kai­liais ren­gė­si, nau­do­jo įvai­rioms ri­tua­li­nėms apei­goms. „Bal­tie­ji su­pra­to – jei ne­bus bi­zo­nų, in­dė­nai nu­mirs ba­du. Bi­zo­nus ėmė ma­siš­kai nai­kin­ti, per ket­ve­rius me­tus jų li­ko tik apie 1 000. Tai šį tą pa­sa­ko apie kai ku­riuos bal­tus žmo­nes“, – pa­žy­mi A. Sau­lai­tis. Pa­gal in­dė­nų tra­di­ci­ją, kad jie ga­lė­tų su­si­tuok­ti, vie­to­je va­ka­rie­čiams įpras­to ap­si­kei­ti­mo žie­dais, san­tuo­kos ce­re­mo­ni­jos me­tu jau­ni­kis ir jau­no­ji ap­si­gob­da­vo tuo pa­čiu bi­zo­no kai­liu. Iš­nai­ki­nus bi­zo­nus ne­be­li­ko ką pa­nau­do­ti san­tuo­kai. Jė­zui­tai mi­si­jo­se su­gal­vo­jo pa­ga­min­ti skiau­ti­nius, tam tik­ras sim­bo­li­nes ant­klo­des, ku­rias in­dė­nai ėmė nau­do­ti vie­to­je kai­lių. „Jie ne­pa­kei­tė jų pa­pro­čių ar ti­kė­ji­mo, bet su­da­rė są­ly­gas, kad jie ga­lė­tų švęs­ti. Da­bar in­dė­nų ka­ta­li­kų baž­ny­čio­se al­to­rius yra iš­klo­tas to­kiu skiau­ti­niu“, – pa­vyz­dį pa­tei­kia A. Sau­lai­tis.

 

Misionieriai kitose šalyse - prieš 400 me­tų vie­nas jė­zui­tas su­pap­ras­ti­no ki­nų raš­tą, sim­bo­lius, kad žmo­nės grei­čiau iš­mok­tų ki­nų kal­bą. Šį raš­tą iki šiol nau­do­ja ko­mu­nis­ti­nė Ki­ni­ja. Af­ri­ko­je 80 pro­cen­tų žmo­nių karš­tą mais­tą ga­mi­na­si ug­nį kur­da­mi mal­ko­mis. Taip bu­vo iš­kirs­ta dau­gy­bė me­džių ap­link gy­ven­vie­tes. Mi­si­jo­se dir­ban­tys ku­ni­gai su­gal­vo­jo pa­so­din­ti to­kius me­džius, ku­rie grei­tai au­ga, rei­kia lauž­ti tik jų ša­kas, o me­dis lie­ka svei­kas – pa­vė­siui ir su­lai­ky­ti drėg­mę že­mė­je. Vie­ti­niai žmo­nės šią pa­tir­tį pe­rė­mė. Skau­tai iš Da­ni­jos vyks­ta į Af­ri­ką kas­ti šu­li­nių. „Pa­gal­vo­ji – kvai­lys­tė! Ge­riau paau­ko­tų tuos pi­ni­gus, kur lėk­tu­vo bi­lie­tui iš­lei­do ir kas nors kitas iš­kas­tų. Bet tai, kad jie nu­vyks­ta dvi sa­vai­tes kas­ti šu­li­nius, pa­sau­lį iš­mo­ko šio to apie žmo­nes“, – sa­ko ku­ni­gas.

Brolis Antanas pa­žy­mi – ti­kė­ji­mą ga­li­ma liu­dy­ti pa­pras­tais bū­dais. Mi­sio­nie­riau­ti ga­li­ma ir na­muo­se. Ak­ty­viems ka­ta­li­kams siū­lo ei­ti į vai­kų na­mus, va­žiuo­ti į pus­tuš­čius kai­mus, ku­riuo­se sė­di tik vie­ni­šos mo­čiu­tės. Vie­na jo bi­čiu­lė iš mies­to nu­vy­ko į vie­ną Že­mai­ti­jos kai­mą pas vie­ni­šus se­no­lius. Ten or­ga­ni­za­vo bi­ti­nin­kys­tės, nė­ri­mo, vais­ta­žo­lių rin­ki­mo veiklą. Iš ran­kų dar­bo pa­da­rė tam tik­rą vers­lą, bet svar­biau­sia – žmo­nes su­jun­gė bend­ram dar­bui. „Mi­sio­nie­rys­tė, kaip sa­ko Po­pie­žius Pran­ciš­kus, yra iš­ties­ti ran­ką ir šir­dį ki­tiems“, – api­bend­ri­na A. Sau­lai­tis.

Misijų stotelės

2010 m.  Kernavės tunto Jorių vyr. skaučių būrelio sesės sugalvojo tvarkyti brolio Antano rinkinius iš įvairių misijų. Dėžės su daiktais, atvirutėmis, knygomis buvo iškelti iš sandėlių ir pradėtas daryti dėžių turinio surašymas. Darbas buvo pavadintas „Misijų stotelės“ pavadinimu. Buvo surašyti brolio Antano surinkti daiktai, tie daiktai buvo surūšiuoti, padarytas katalogas, kur koks daiktas randasi. 2017 metais įsikūrė „Vyresniųjų skaučių židinys“, kuris toliau rūpinasi „Misijų stotelėmis“, pradėjo organizuoti parodas: krikščioniškų inkultūracijų atviručių parodą „Senis, sakalas ir karys“, Lakotų (Sioux), indėnų genties, skiautinio iš Rosebud rezervato Pietų Dakotoje. Šiuo metu rengiamos dar 2 parodos: keliaujanti, kuri aplankys skautus Tautinėje stovykloje, o po jos - skirtinguose Lietuvos miesteliuose, bei stacionari – Religinio paveldo muziejuje Vilniuje, 2018 m. pabaigoje.

https://www.facebook.com/events/199609540767565/

Norintiems paremti „Misijų stotelę“: Asociacija „Vyresniųjų skaučių židinys“, k. 304462690,

a.s. LT074010051004218024.  


Lietuvos skautija | 2018-05-15