Žygis "Kauno marios"

Senas Skautatinklis | 2006-04-05
Chi chi... pirmi 5 kilometrai neprailgo. Sustoję, išgėrę arbatos ilgai neužsisėdėjome. Dar laukia ilgas kelias. Pasišnekučiuodami, pasijuokdami nuėjome ir dar 5km. Ten vėl atgaivinome burnas karšta arbata, pailsinome kojas. Ten taip pat mūsų laukė užduotis.. Užduotis reikalaujanti komandinio darbo,vienas kito jautimo. Na, nelabai kaip sekėsi... vėliau vadovai mums paaiškino kam išvis buvo reikalinga ta, iš pradžių juokingai lengvai atrodanti užduotis. Antrą kartą kartojant užduotį su šaka ėjosi geriau. Na, į kelią... Marios daugelyje vietų buvo padengtos nemažu sluoksniu sniego, taigi ne taip jau ir lengva pėdinti buvo per tas pusnis.
Toliau jau tuos kilometrus nelabai ir skaičiavome, tiesiog ėjome... ėjome... ėjome... už to kyšulio bus dar vienas kyšulys tada stosime... na taip... jautėsi nuovargis taigi jau mintyse kirbėjo noras “Kad tik greičiau prieitume...” o tas sniegas visvien labai trukdė... Kai kurie iš mūsų jautė kokie šlapi yra mūsų batai... Kai nuėjome apie 15km, gal mažiau, sustojome pailsėti... arbata,sausainiai... na dar kažkas ir vištos šlaunelę valgė =D, sumuštiniai... na žodžiu ilsėjomės. Kadangi mes ėjome greičiau, nei buvo numatyta tad galėjome ilgiau pasėdėti... Tačiau,tai turėjo ir minusų. Besėdint atitirpo sniegas esantis ant batų, taigi kelių iš mūsų kojos buvo šlapios visiškai... na,bet vistiek juk dar laukė kelias. Vadovai žinojo ką daryti. Persiovėme peršlapusias kojines sausomis ir rišomes celofaninius maišelius, kad vėl nesušlaptų kojos. Ten dar turėjome užduotį, taip pat reikalavusią komandinio darbo. Na, pasistrikinėdami, atšalę vėl pėdinome ledu.Kojos ikaito ir vėl kaip niekur nieko su malonumu, kvėpuodmi drėgnu oru žingsniavome pirmyn. Ėjom... ėjom... ėjom... Dar vienas rimtas sustojimas buvo netoli Rumšiškių. Ten kūrėme laužą, iš kelnių išsikratėm sniegą ;) Labai norėjome šalto vandens, kažkas jo turejo, tačiau beeinant vanduo užšalo.Tad mes kaip tikri skautai į puodelį dėjome sniego ir pakaitinome, kad atitirptų. Tada gavome dar dvi užduotis. Mums reikėjo nustatyti šalis ir iš kur pučia vėjas, koks jo greitis. Na, žinoma vadovai vėliau mums dar paaiškino, kaip kuo tiksliau tai padaryti. Dar truputį pastoviniavę aplink lauželį vėl tipenome per marias... ėjom... ėjom... ėjom... Jau temo, o galo dar vis nesimatė. Ėjome sunkiau kvėpuodami ir vis dažniau stodami... Priėję Paukščių salą jau dairėmės to kelio, kuriuo eisime iki mūsų galutinio taško-namelio. Buvo jau gerokai sutemę, tad ir atpažinti vietas buvo vis sunkiau. <Brolis Donatas pavaišino šokoladu dar beeinant... niam =PPPP> Taigi, truputį paklaidžioję jau žinojome kelią. ”Na, jau nebetoli, liko tik kokie 5km” nuskambėjo žodžiai iš vadovo Justo lūpų... mm tik penki... kitapus kranto matėme švieselę, kurios turėjome siekti. Galų gale mus pasitiko Ieva ir Gytis, kurie mus ir turėjo nuvesti prie to namo, kuriame nakvosim... xi... xi... prisimename, kaip mums reikėjo įlipti i kalną... uj... dabar tai atrodo juokinga, bet tada...vos ašaros nesirodė akyse. Buvom labai pavargę. Pagaliau pasiekem tą namelį, pagaliau... Persirengėme sausais rūbais, pasidžiovėme šlapius.Gyčio tėvai <laaaabai malonūs žmonės;)> mums buvo paruošę karšto maisto... pavalgėme ir tada visi suėjome į nedidelį kambariuką, kuriame buvo krosnis ir, kuriame buvo šilta!!! Ten smagiai pasišnekučiavom ir prisijuokėme, ir prisibendravome. Mums įsimintiniausias įvykis buvo vakaras, kurį mums paruošė sesė Eglė... Buvo tikrai jaukus, įdomus ir šiltas, kuris mus visus suartino. Šnekėjomes apie tikėjimą. Neliko nei vieno, kuris nebūtų pareiškęs savo nuomonės. Visų nuomonės buvo suprastos... Tą vakarą visiems teko susimastyti, ką mums reiškia tikejimas. Tą vakarą galėjome daugiau vienas kitą pažinti. Taip pat šnekėjomės apie pasitikėjimą, kokie žmonės gali jį gauti ir kaip jį užsitarnauti. Naktį miegojome gan nepatogiai, bet šiltai. Atsikėlę rytą dar dvejojome ar tikrai norime grįžti atgal pesčiomis. Nusprendėme, kad eisime iki Rumšiškių pesčiomis, o jau nuo ten neapseisime be transporto =) Naujomis jėgomis žingsniavome per mišką ir per marias. Tas kelio ruožas nebuvo labai sunkus. Nuo Rumšiškiu grįžome mikroautobusu. Visi šiek tiek nuvargę ir pašalę išsiskirstėm namo... Buvo tikrai ištvermingumo reikalaujantis žygis. Bet nei vieno neliko nepatenkinto... Buvo tikrai SMAGU ir gera būti tokioje draugiškoje kompanijoje!!! Ačiū Justui, kuris suorganizavo šita žygį!!!

Nuotraukos : http://www.skautai.lt/_juru/gallery.php?&view=pic&dir=331

Jūrų skautės Laura ir Aurėja
Senas Skautatinklis | 2006-04-05