Gruodis, 2017 m.
P A T K P Š S
        01 02 03
04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30 31
Facebook
View skautai's profile on slideshare

Skautų žiema Argentinoje

Gabija Vyšniauskaitė | 2017-10-29

Prisipažinsiu – pastaruosius ketverius metus nuolat tolau nuo skautavimo. Laisvus savaitgalius pagrobė darbas ir studijos, vėliau išvykau gyventi į užsienį ir uniformą palikau Lietuvoje. Tačiau noras sugrįžti ir skautauti niekur nedingo.

Šią vasarą išvykau mokyti lietuvių kalbos į La Plata miestą Argentinoje, įsikūrusį netoli šalies sostinės Buenos Airių. Mieste gyvena apie 800 tūkstančių gyventojų, veikia daugybė skautiškų vienetų. Visoje šalyje skautai renkasi tuo pačiu metu – šeštadieniais po pietų, todėl vilčių patekti bent į vieną susirinkimą turėjau mažai, nes šeštadieniais dirbau.

Vis dėlto, po daugiau nei dvidešimties nesėkmingų bandymų, atradau skautų-roverių vienetą, kuris susitikdavo šeštadienio vakarais ir pakvietė mane prisijungti. Šiek tiek nerimavau – Lietuvoje aš taip ir neišaugau vyšninio kaklaraiščio. Kaip jie priims užsienietę, kuri tyliai atsiskyrė nuo savo organizacijos? Vis dėlto, smalsumas nugali abejones, todėl spintoje susiradau uniformą (taip, jeigu tik turiu galimybę, ją vežuosi su savimi) ir vieną lietingą argentinietiškos žiemos vakarą atsiradau prie Hogar Marin – didžiulio pastatų komplekso, kuriame glaudžiasi senelių namai, vienuolynas ir... skautai.

***

Pirmasis įspūdis buvo nekoks. Nejauku. Šlapia, šalta, pastatas atrodo apleistas. Net nesu tikra, ar tikrai atėjau ten, kur reikėjo. Prasilenkiame su keliais įtartinai atrodančiais praeiviais (La Platoje man visi atrodo įtartini, nes nuo pirmos dienos Argentinoje nuolat girdžiu perspėjimus dėl padidėjusio nusikalstamumo lygio ir kad vienai vaikščioti nesaugu. Ką gi, esu viena tamsioje gatvėje).

Netikėtai sutraška senos medinės durys ir mane pasitinka plati šypsena. Apsikabiname su roverių vadovu, kurį kol kas pažįstu tik iš Facebook‘o nuotraukų ir užeiname vidun.

***

Taip prasidėjo mano pažintis su Pompeya grupe, kurią sudaro įvairaus amžiaus skautai, nuo mažiausiųjų lobatos (vilkiukų) iki roverių. Pirmąjį vakarą pakliuvau į roverio įžodžio atnaujinimą (brolis atsikraustė iš kito miesto), po kurio likome nakvoti vienuolynui priklausančioje daržinėje. Jaučiausi keistai – esu maždaug už 13 tūkstančių kilometrų nuo namų, tačiau čia, kaip ir Lietuvoje, su skautais dalinamės laužu. Lygiai taip, kaip ir seniau. Aš jiems buvau egzotika, nes atvykau iš toli. Jie man irgi buvo egzotika, nes nemaniau, kad kažkam bus įdomu ispaniškai išklausyti mano skautiškų klaidžiojimų istorijas.

***

Kadangi birželį-rugpjūtį Argentinoje žiema, iki skrydžio atgal į Lietuvą buvo organizuojama tik viena stovykla, į kurią mane pakvietė svečio teisėmis. Oras buvo nekoks, kaip ir priklauso sezonui. Organizavimas iš pirmo žvilgsnio irgi buvo nekoks, kaip ir priklauso regionui (nemėgstu klijuoti etikečių ir tikėti stereotipais, tačiau po 3 mėnesių Argentinoje pripratau prie to, kad daug kas neveikia arba veikia ne taip, kaip turėtų). Todėl nenustebau, kad 8 ryto atėjusi į išvykimo punktą, neradau nei vieno skauto. Visi draugiškai vėlavo bent pusvalandį, o į autobusą pagaliau įsėdome dar po valandos.

Autobusai vėliau užklimpo dumble prie stovyklos įvažiavimo, todėl iš karto turėjome pirmą užduotį – kokiu nors būdu juos iš ten ištraukti.

Pirmąją dieną dalyvavau roverių programoje. Kadangi dauguma jų šiuo metu baigia mokyklas arba universitetus, vadovas suorganizavo „darbo pokalbio“ žaidimą. Oras neleido rinktis lauke, todėl kone visą laiką skyrėme „darbo pokalbiams“ ir psichologiniams žaidimams. Vėliau prisijungėme prie jaunesniųjų skautų, kuriems buvo pasakojama istorija apie išmintinguosius Vilką ir Gyvatę. Indėnais persirengę vilkiukai vėliau draugiškai visiems padalino valgyti. Tuomet buvau pristatyta visai stovyklai ir iki pat vakaro neatsigyniau klausimų apie Lietuvą. Gavau ir naują vardą – Lali („la lituana (isp. lietuvė) trumpinys).

Antrąją stovyklos dieną turėjau praleisti dėl darbo, todėl sugrįžusi vakare buvau sutikta dar šilčiau, nei pirmąją dieną – vaikai bėgo pasitikti sakydami, kad manęs pasiilgo ir pasakojo, ką veikė, kol buvau išvykusi. Kadangi buvau pažadėjusi išmokyti gaminti „tinginio“ pyragą, atlikau šią smagią pareigą ir prisijungiau prie laužo programos, kuri smagiai nustebino – buvo tokia panaši į Marijampolės krašto laužus! Atpažinau ir ispaniškų dainų melodijas, kurias dainuojame lietuviškai. Pamačiau ir roverių tradiciją - perbėgti per pirmąjį stovyklos laužą.

Kitą dieną buvau pažadėjusi parodyti kokį nors jiems dar nežinomą žaidimą. Kad nereikėtų mokyti ilgesnių lietuviškų ar angliškų tekstų, nusprendžiau, kad geriausia bus pažaisti „brake“ žaidimą, kurį seniau ne kartą teko rodyti kitose stovyklose. Kadangi roveriai buvo užsiėmę (o man neleido nieko kartu su jais dirbti, nes esu svečias), mane pasigavo vilkiukų būrys. Nežinau, ar jie dar atsimena, kaip ploti, tačiau kiekvienas savimi labai didžiavosi, išmokęs šio to naujo.

Po stovyklos su Pompeya susitikome dar ne kartą – grupė man netgi suorganizavo atsisveikinimo vakarą, į kurį... neatvykau, nes po kelionės į šiaurę 8 valandas pralaukiau lėktuvo į Buenos Aires. Vis dėlto, pamiegojusi kelias valandas, ryte atvykau paskutinį kartą pasimatyti su visais. Niekada nemaniau, kad išleistuvės gali būti tokios sudėtingos ir iškilmingos. Kiekvienas grupės narys man įteikė po emblemą, Argentinos atstovavimo kaklaraištį ir tradicinį pončą. Bet tai buvo ne viskas – ant kaklo užrišo ir raudoną Pompeya kaklaraištį, kuris nuo šiol leidžia vadintis organizacijos dalimi. Žinau, kad dabar ne vienas skaitantis (galbūt piktokai) pakelia antakį – koks dar įžodis ne Lietuvoje? Įžodžio nebuvo – Pompeya puikiai supranta, kad aš visa širdimi Lietuvoje. Tačiau taip pat puikiai pademonstruoja, kaip paprastai ir draugiškai galima priimti naują žmogų. Kartais Europoje šio paprastumo ir pasigendu.

Su La Platos skautais ryšius palaikau ir dabar. Esu tikra, kad ateityje dar susitiksime. Smagu prisiminti, koks geras jausmas buvo vadovui, kurio dėka ir patekau į Pompeya, padovanoti lietuvišką atstovavimo kaklaraištį, o visiems skilties nariams ir po movą su Lietuvos vėliava.

Noriu paskatinti ir visus kitus nuo skautavimo nutolusius skautus – kai ateis laikas, sugrįšite, nes pajusite, kad pasiilgote kaklaraiščio ant kaklo. Kad ir kokios spalvos jis bebūtų.

Budėkit! ¡Siempre listos!

Gabija Vyšniauskaitė | 2017-10-29