Rugsėjis, 2017 m.
P A T K P Š S
        01 02 03
04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  
Facebook
View skautai's profile on slideshare

Kalnų keliukais į debesyse paskendusią Ben Nevis viršukalnę

Justina Garunkštytė | 2017-06-01

 

Jau 7 metus iš eilės LSS vyr. skautai organizuoja žygius į kalnus „Kalnų Ereliai“. Pati apie juos išgirdau pirmą kartą šiais metais, tačiau nė negalvojus  sutikau vykti į Škotiją, nors nepažinojau nė vieno  dalyvaujančio skauto. Aišku, buvo jauduliuko, bet žinojau, jog visi esam broliai ir sesės, todėl nebuvo taip baisu. Koks buvo tikslas ir ar pavyko jį įgyvendinti? Kaip šventėme Velykas? Ko išmokome? Visus atsakymus į šiuo intriguojančius klausimus rasi, jei skaitysi iki galo.

Ogi buvo taip... vieną nuostabų balandžio ketvirtadienio vakarą 3 skautai iš Lietuvos ir 10 Anglijos skautų susitiko dėl vieno didžiulio tikslo- pasiekti aukščiausią Anglijos kalno Ben Nevis viršūnę. . Kadangi  šis, debesų skraiste apsuptas kalnas yra Grampiano kalnuose, pirmiausia, reikėjo nusigauti iki Škotijos. Keliaudamas  kiekvienas  turėjo darbą- vieni vairavo, kiti budino vairuotojus, o treti tiesiog taupė orą snūduriuodami. Nors tai atrodo nuobodžiai, tačiau buvo labai linksma vien dėl to, nes buvo susirinkę labai juokingi broliai. Atėjus giliai nakčiai, miegas patraukė visus, todėl užsukome pailsėti gamtos apsuptyje.

Šiek tiek pailsėję išskubėjome toliau į kelią Škotijos link . Ir, kai galiausiai pasiekėme šį legendomis apipintą regioną, galėjome ramiai užkąsti vėlyvų  pusryčių bei pasiruošti kitai vakarienei gaidukų (taip, tų tikrų, kurios dažnai vadiname broileriais)  mėsą kepimui ir pozityviai nusiteikę išskubome į kalnus.  

Pirmieji žingsniai buvo išties sunkūs, tačiau klausydamiesi muzikos mes kopėme vis aukščiau, o nuotaikos vis gerėjo. Kai aplenkėm sunkumus-  žaibiškai sutemo, taigi  taip pat žaibiškai, tačiau demokratiškai nusprendėme, jog savo tikslo bandysime siekti kitą dieną, nes eiti tamsoje būtų pernelyg pavojinga. Buvo liūdna lipti žemyn, kai jau tiek užlipome, tačiau visas prastas mintis nuvijo šalin faktas, jog čia mirė ne viena žmogus.  Suradę jaukią vietelę suskubome statyti palapines ir kurti laužą. Vakaro kulminacija buvo gaidžio (taip, to paties, kurį iš vakaro paruošėme) valgymas, kurio visi su nekantrumu laukė, na, o kai kas pasidavė miegui. Gaidys- žygio „Kalnų Ereliai „ ilgalaikė tradicija, o paslaptis ta, jog tai ne gaidžiai, o vištos. Sužinojau ne tik tai, tačiau, jei nori sužinoti, ar višta iškepus, reikia paklausyti, ar ji „kalbasi“ su tavimi. Laukdami savo šedevrų  dainavome, kalbėjome ir kepėme gigantiškus zefyrus, kurie numalšino mūsų didžiulį alkį. Kai gaidžiukai spirgėdami pradėjo „šnekėti“ su mumis,  visi įnirtingai griebėmės jų taršymo. Galiu pasakyti, jog tai pati skaniausia višta, kurią valgiau gyvenime, ir tikrai nemeluoju. Pasimėgavę išskirtiniu gaidžio  skoniu ėjome pailsėti.

Kitą rytą mus prikėlė lietus, tačiau nuotaikos lipti į kalną neišsisklaidė. Pavalgę sočius pusryčius išėjome siekti savo gigantiško  tikslo. Didelę dalį kelio mus lydėjo linksma muzika ir mūsų pačių  šypsenos, kurios neleido laikui prailgti ir jausti nuovargio. Labai puikiai nuteikė praeivių šypsenos ir pasisveikinimai, ko būtų neįmanoma sulaukti Lietuvoje. Eidami vis sustodavome užkąsti ir atsigaivinti arba pasikeisti rūbų sluoksnių skaičių, nes mes buvome pasiruošę blogiausiam, juk skautas turi būti pasiruošęs viskam. Einant vis aukščiau, vis labiau lipome iš pavasario į žiemą, vis labiau tirpo vaizdo ryškumas aplinkui. Tada jau neatrodo, kad esi aukštai, o esi tiesiog žiemoje. Taip pat eidami paragavome ypatingai skanių Ben Nevis kalno ledų, na ,tiksliau, sniego. Kai jau atrodė pasiekėme viršūnę, pastebėjome dar vieną stulpelį ir toliau dar daug  daug stulpelių (tiems, kurie dar nepažįsta kalnų, sufleruojame, jog stulpeliai kalnuose žymi kelią). Galiausiai atėjome!! Valio!!! Šypsojomės ligi ausų.

Karolis – brolis skautas,  visus apdovanojo pažymėjimais pasiekus viršūnę, o tada fotografavomės, jog visi baltai pavydėtų ir sektų mūsų pavyzdžiu – aplankytų, pažintų kalnus ir išbandytų savo jėgas! Nors norėjosi ten pabūti ilgiau, tačiau šaltukas labai spaudė ir išskubome žemyn, vieni ėjo , o kiti tiesiog čiuožė. Leistis žemyn išties nuostabus jausmas, nes tik tada suvoki ar bent bandai suvokti, kokį didžiulį žygį įveikei. Ypatingai verčia susimąstyti frazė:  „Aukščiausias kalnas Anglijoje... “Pasišnekučiuodami ir didžiuodamiesi savimi nulipome žemyn, kur mūsų laukė skautas Lukas su karšta arbata. Gurkšnodami garuojančią arbatą aptarėme žygį ir žiūrėdami nuotraukas dar kartą išgyvenome patirtus įspūdžius.Nejučia pradėjo temti, todėl ėmėme rūpintis miegojimo vieta. Po ilgų paieškų radome jaukią vietelę miške, kur  girdėjome tekantį šaltinį. Nors buvome pavargę, reikėjo prisiversti pasistatyti palapines, vėliau pradingus tinginiui atsirado laužas, o galiausiai dar ir valgyt pasiruošėme.  Pavalgę  kaip visada vėlyvą, bet labai gardžią vakarienę, ėjome mėgautis užsitarnautu poilsiu.

Velykų rytą mus pažadino malonūs, šventiški  brolių skautų  sveikinimai. Pusryčiams ruošėme kiaušinius, kuriuos ne tik nudažėme, bet  ir marginome įvairiausiais miško augalais. Tiesa, dažėme ne vien kiaušinius, tačiau ir sesių skaučių  plaukus.  Pagaminę nuostabaus grožio margučius sulaukėme sesių velykinių dovanėlių, o tada prasidėjo linksmybės. Nors margučių ridenimo žaidimas yra labiau skirtas vaikams, tačiau mes sumąstėme nepasididžiuoti savo amžiumi ir ,prisimindami vaikystę, pažaisti šį tradicinį žaidimą. Juoko, nesėkmių ir įtampos buvo išties daug. Patikrinę kiaušinių vikrumą tikrinome ir jų stiprumą. Po linksmų lietuviškų tradicinių žaidimų skaniai suvalgėme visus margučius ir pradėjome ruoštis keliauti namų pusėn. Buvo gan liūdnoka palikti nuostabaus kraštovaizdžio stovyklavietę, tačiau, tikiuosi, ten dar grįšiu. Važiuodami aplankėme įvairias turistines vietas. Pirmoji mūsų stotelė buvo sena pilis prie nuostabios upės, kurioje buvo galima karstytis, ir mes labai saugiai tuo pasinaudojome, kita  stotelė- viskio distilerija, kur niekas mūsų neįsileido, tačiau visažinis skautas Kęstutis pravedė pamokėlę, kaip vyksta procesas. Na, ir pati svarbiausia stotelė – tiltas iš filmo „Haris Poteris“. Prie įžymiojo tilto atlikome  uždarymo rikiuotę, kurioje, daugiau laiko nei pati ceremonija užėmė jos fotografavimas. Buvo įdomu dalyvauti tokioje netradicinėje rikiuotėje ir jausti, kad mes tikrai esame viena šeima.

Eidami sutikome skautus iš Čekijos, kurie mums parodė saliutą. Tada supratome, kad turime apie ką su jais pakalbėti . Taigi, posakis „Pasiklydęs mieste parodyk saliutą ir atsiras aplinkui skautai, kurie padės susiorientuoti“, tikrai galioja. Kai jau išvyka „Kalnų Ereliai VII“ buvo uždaryta, toliau linksmai keliavome namų link. Kelionė buvo ilga, tačiau su skautais niekada neprailgsta, o dainų dėka nebuvo liūdna žiūrėti į tolstančius kalnus.  Artėjant nakčiai sustojome pirmoje kelionės stovyklavietėje, kur vis dar ūbavo pelėda. Atvykę energingai pasimankštinome, jog prabustume, sušiltume, o taip pat ir pajudėtume po kelionės.  Vakarienė buvo ypatinga dėl dviejų priežasčių - tai buvo paskutinis mūsų bendras vakaras šioje išvykoje ir bendras ypatingos picos gaminimo procesas. . Pica buvo ypatinga, nes jos niekas iki tol nebandė kepti ant laužo, o mums pavyko! Idėja pasiteisimo su kaupu! Nors buvo baltoji naktis, tačiau visiems reikėjo pailsėti prieš dar laukiančią ilgą kelionę.

Paskutinį rytą visus pažadino itin viliojantis  pusryčių kvapas. Sočiai pavalgę, nusiprausę ir viską talpiai susidėję, vėl išskubome namų link. Kelionė visiems baigėsi tik vėlai vakare. Buvo išties graudu atsisveikinti, nors, atrodo, su visais susipažinau tik prieš 4 dienas...Čia ir baigiasi mūsų didžiojo nuotykio istorija. Dabar šioks toks įvertinimas ir įsivertinimas.

Man ši kelionė buvo atgaiva nuo tradicinių stovyklų vaikams, kai reikia visą dėmesį skirti jiems, o jei būna susirinkę ne vaikai, vis tiek diskutuojame apie vaikus. Čia mes tiesiog keliavome, bendravome ir daug juokavome. Taip pat, dar net neatvykus į Angliją manęs laukė begalės iššūkių, kuriuos sėkmingai įveikiau. Šios kelionės pradžioje iš tikrųjų pasijutau globojama lyg vaikas, tačiau vėliau visi įprato, jog man viskas visada gerai, tad  buvo puiku.  Iš tikrųjų tikėjausi didesnių skirtumų tarp LS ir LSS skautų, tačiau jie tokie patys- šilti, draugiški ir palaikantys lietuvybę. Iš pasakojimų supratau, jog išeivijoje skautai yra daugiau patriotiški, nei skautai Lietuvoje, bet manau Lietuvos skautams užtenka vien to, kad gyvena Lietuvoje.  Tikiuosi, kitais metais „Kalnų Ereliai“ mes sau dar didesnį iššūkį, o iš Lietuvos atvažiuos dar daugiau nuotykių ištroškusių skautų.

Savo mintimis dalinasi vienas iš organizatorių- brolis Kęstutis.

„Ypatingiausia šių KE detalė, be abejonės- pati Škotija. Ko ne visiems dalyviams tai buvo pirmas kartas "Highlands" regione, ar net Škotijoje. Kaip toks  realybės pasitikrinimas kitą dieną buvo atėjusi žinia,  jog po sniego nuošliaužos Kalnas buvo "uždarytas", dėl saugumo priežasčių...Mums  pavyko laiku įkopti prieš sniego lygiui pakylant į pavojingą lygį. Tai savotiškas priminimas apie saugumo kalnuose ir šiaip gamtoje svarbą! Kasmet bandydami įkopti į kartais pravardžiuojamą "Big Ben" kalną žūsta keletas žmonių. Tarp įsimintiniausių momentų, tai margučių dažymas ir ridenimas  buvo tikras vaikystės prisiminimas! Viena sesę net girdėjau sakant, jog tai geriausios jos Velykos ;) Be abejo, visiškas ekspromtas buvo "diskoteka", nuovargio lyg nebūta! (-Skautas linksmas!). Kas liečia lūkesčius- kiekvienam savi lūkesčiai! Mano galva- renginys puikiai pavyko. Buvo ir iššūkių, ir skautiškumo. Vienas iš tikslų buvo užkopti į Ben Nevis- jau senai ruošėmės vieną dieną tai padaryti. Gera jog pavyko- aukščiausia Britanijos viršūnė iš sąrašo išbraukta. Bet Kalnų Ereliams dar tik 7neri- dar ne viena viršūnė laukia! „

Savo įspūdžiais taip pat pasidalino brolis Paulius:

„Dalyvauju jau nesuskaičiuojama kartą kalnų ereliuose. Gal kas ir skeptiškai į tai pažiūrėtų, kad jau ištisas Velykas švenčiu ne su tėvais, bet su skautiška šeima. Tai tapo man ir daugelį kitų dalyvaujančių skautų kasmetinia tradicija - ridenti ir daužyti margučius kalnuose. O patikėkit, tenai kiaušiniai gerai rieda... Kaip ir kiekvienais metais, šitie kalnų ereliai neatsiliko, o aplenkė praeitus. Gal tai dėl magiško skaičiaus '7', o gal tiesiog tvirto ir gero pasiruošimo, bet atvirai sakau tiek programa, tiek Škotijos didingi vaizdai pranoko lūkesčius. Kas liečiant būtent šiuos kalnų erelius, tai labai džiaugiuosi, kad atsiranda vis stipresnis bendradarbiavimo ryšys tarp skautų Lietuvoje ir išeivijoje. Džiugu, kad šis renginys tampa plataus mąsto ir tikiuosi, kad ateinantys kalnų ereliai nustebins savo naujom idėjom ir neapsiribos tik Didžiają Britaniją. Kalnų ereliai pritraukia savo iššūkiais, teisingomis linksmybėmis ir gamtos bei skautų bendrumu. Įsimintiniausias momentais renginio, tai potyriai ant pačios Ben Nevis viršūnės. Nors apačioje jau pavasaris, bet viršuje balta balta kur dairaisi. Visur aplink sniegą pusto taip, kad už kokių 40-50 metrų jau nieko nematai. Pasijutau kai kokiam filme. Žygio metu patyrėmė per vieną dieną visus keturis metų sezonus. Na o linksmiausią akimirką, tai būtų net sunku išsirinkti, nes nuo pat pradžios kelionės buvo nesibaigiančios juoko dozės, kai belaukdami sesės Justinos sugalvojom pasidaryt pikniką kapinėse, nes tik ten atradom gamtos lopinėli. Arba kai važinėdami po Škotiją, broliai vyčiai, imitavom kelio patrulius pasipuoše fetrom ir aviatoriais (nuo saulės akiniais). Tikiuosi, kad bendradarbiavimas su išeivija tik stiprės ir kad kalnų ereliai išaugs į bendrą tarptautinę tradiciją. Budėkime! Brolis Paulius“

 Parengė sesė Justina Garunkštytė

Justina Garunkštytė | 2017-06-01