Lapkritis, 2017 m.
P A T K P Š S
    01 02 03 04 05
06 07 08 09 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30      
Facebook
View skautai's profile on slideshare

Broliai, seserys skautybėje sveiki sulaukę Šv. Velykų

Arūnas Jankauskis | 2017-04-14

Krikščioniškos tobulybės riba yra viena neturėti jokių ribų (Šv. Grigalius Nysietis)

Perfrazuojant Džoną Foulzą, kuris yra parašęs, kad „riba tarp Nedaugelio ir Masės eina ne tarp žmonių, o kiekvieno žmogaus viduje“, galime pasakyti, kad ir riba tarp šventųjų ir eilinių (jei būtų leista taip juos pavadinti) eina ne tarp žmonių, o kiekvieno viduje. Niekas nėra tobulas, šventieji (bent iki tada, kai nėra tokiais „paskelbti“) – paprastas paradoksas – taip pat.

Istoriškai šventumas iškyla kaip pašaukimo pasekmė. Pats pašaukimas beatodairos pašventina. Dievas atveria savo duris – į šventovės namus, pro kurias gali kiekvienas ateiti. Šv. Augustinas sako, kad „pašaukti ne todėl, kad šventi, o šventi, nes pašaukti“. Toks šventumas – tai dovana, įvykis. Tai kažkas, kas nesavanaudiškai, kaip malonė duodama žmogui ir jį pakeičia. Dievas nesavanaudiškai priima silpną ir nuodėmingą kūrinį ir paverčia jį gyvenimo šaltinio bendrininku.

Tačiau pernelyg didelis pasitikėjimas dovana, gali atvesti prie to, kad pradedama nekreipti dėmesio į veiklą, bandymą kopijuoti Kristų. Teresė Avilietė yra sakiusi, kad būti tikrai dvasingu „reiškia būti Dievo vergu, pažymėtu jo žyme, Kristaus žyme, kad Jis galėtų jus parduoti vergauti visam pasauliui“.

Kita vertus, kiekviena dovana uždeda ir pareigą – pareigą būti savimi. Jei šventumą matysime tik kaip Dievo dovaną (malonę), tai nėra jokio skirtumo tarp ką tik pakrikštyto kūdikio ir didžio mistiko, pasiekusio vienybės su Dievu. O skirtumas yra: kūdikis apdovanotas šventumo dovana, kaip jis apdovanotas gyvenimo dovana (lyg kūdikis Mikaelis iš I. Bergmano „Septinto antspaudo“) – ši dovana telpa jame visoje savo pilnatvėje, bet ji dar turi išsiplėtoti, turi tapti prievole (pareiga), atliekama kantriai ir didžiadvasiškai, tuo tarpu kai senojo asketo gyvenimas jau baigiasi ir jis priėmė dovaną visoje jos pilnatvėje ir su visišku atsakingumu. Ir akivaizdu, – tikrovė daug pilnesnė nei šie du poliai.

Šventumas – tai Dievo atvaizdo atspindys, tačiau šis atspindys paliestųjų veiduose pažymėtas jų asmenybės ir istorijos unikalumo. Kiekvieną Dievas apdovanoja unikaliu šventumo blyksniu, kiekvienam kurdamas unikalų ir nepakartojamą šventumą, kaip ir vardą, kuriuo šaukia. Pasak Kierkegaardo, patekus į kitą pasaulį, neklaus, kodėl nesu panašus į Kristų ar ką kitą, klaus, kodėl nesu panašus į save. Tik atskleisdamas savo aš gali atskleisti ir savo šventumo apdangalą.

Dievas, rodantis savo meilę, visada nematomas Dievas. Jo įsiliejimas į žmogaus gyvenimą niekada nėra rinkinys tiesų, kurių nuosavybe galėtų girtis kokia nors institucija ar asmuo. Kelias į susitikimą su šviesa, tuo pat metu yra ir kelias į tamsą, didžiojo penktadienio patirtis ir vedlių šioje kelionėje gali būti ne vienas: ir nesvarbu, kokiu keliu eitume,– kiekvienas pašauktas atrasti ir ištirti tamsos labirintą, neįsisąmonintąją, tamsiąją pusę.

Linkiu, kad Šv. Velykos suteiktų impulsą eiti savitu šventumo keliu.

(Parengta pagal Nerijaus Milerio medžiagą)

 

LS dvasios tėvas br. s.s. kun. Arūnas Jankauskis

 

Arūnas Jankauskis | 2017-04-14