Kas Naujo?

Skautų naujienos

2017-04-09

Verbų sekmadienis

Tęsiame LS dvasios tėvų mąstymus kiekviena sekmadieniui. Šį syk mintys Verbų sekmadieniui.

Yra žmonių teigiančių jog jie mėgsta Verbų sekmadienį. Iš tiesų, minios žmonių (nors kasmet jos mažesnės, gal emigracija...) renkasi prie bažnyčių altorių šį sekamdienį. Bažnyčia kviečia bent kartą metuose apie Velykas atlikti išpažintį ir priimti šv. Komuniją. Tad būna, nemažai žmonių nori įvykdyti šį įsakymą per Verbas. Mes, kunigai, gal kartais pyktelim, kodėl „tempia“ šią pareigą iki paskutinių dienų, kodėl negalėjo anksčiau. Bet dėl kelių rimtų išpažinčių, kuriose įvyksta tiesiog atsivertimas, verta ten, klausykloje, iki raudonumo sėdėti, kad kažkas ne tik formaliai ir be jokių emocių išpažintų savo nuodėmes, bet išgirstum: „Jėzau išgelbėk – Osana!“

Minia susirinkusi Jeruzalėje sutiko Jėzų panašiai, kaip sutinkamas užkariautojas. Bet Jėzus skirtingai, nei užkariautojai joja sėdėdamas ant asilo. Nors žmonės kloja ant žemės savo drabužius ir palmių šakas, šaukia: „Oasana, Dovydo Sūnui!”, tikėdamiesi, kad tai Mesijas, kuris išvaduos juos iš romėnų, tai Mesijas – taikos kunigaikštis.

Grįžtu prie minių žmonių mūsų bažnyčiose šį sekmadienį. Nuotaika daugelio būna pakili, Dievas duoda dažnai labai gražų ora, kartais net gražesnį nei per didžiąją Velykų šventę, rankose nuostabaus grožio ir sykiu labai paprastos verbos. Apeigos prasideda iškilminga antifona „Osana, Dovydo Sūnui!” ir kvietimu jungtis į Verbų sekmadienio procesiją. Ją veda kunigas, kuris visada apeigose atstovauja Jėzų Kristų. Pačios procesijos esmė pedagoginė – mes, Bažnyčia, esame keliaujanti Dievo Tauta. Jėzus mus mokė sekti Jį, ne eiti prieš Jį. Tad procesija visada primena mums kleionės misiją ir sekimo Kristumi būtinybę.

Po procesijos ir pradžios maldos kas turi vietos susėdame klausytis Dievo Žodžio. Ir taip gan jaukiai, pakilia nuotaika pradėję Verbų sekmadienio apeigas, esame pastatomi ant kojų (nors kam sunku ilgai stovėti galima ir prisėsti) Kristaus Kančos istorijai. Ilgai nesupratau, kodėl šiandien ta istorija, juk tam yra Didysis Penktadienis. Taip, yra ir tokia diena. Bet čia ateina atsakymas, kodėl Jėzus nemėgo minių ir jų šalindavosi, kodėl jam būdavo gaila minių, kurios atrodė Jėzui lyg avys be piemens. Minioje, kuri šaukė: „Osana, Dovydo Sūnui!”, buvo tokių kurie kitoje minioje Piloto rūmuose šaukė: „Ant kryžiaus jį!”. Tai proga mums, taip gausiai susirinkusiems į Verbų sekmadienio pamaldas atsakyti, kas TU, Jėzau man esi.

Galime minios euforijos paliesti Jam šaukti šlovinančius žodžius, bet kai Jėzus mums ne parankus, kai varžo mūsų laisvę, kai tampa nepatogus mūsų planams, tada reikia jį pašalinti. Kaip eilėse prie klausyklos vienas kitas supranta, kodėl ten lūkuriuoja, taip ir Verbų sekmadienio minioje retas, kuris supranta tą dramą Jėzaus ir savo paties gyvenimo. Bet toji drama, kad esame kalti dėl Jėzaus kančios ir mirties, mums, nusidėjėliams, tampa gelbstinčiu įvykiu. Juk šį Verbų sekmadienį Jėzus mūsų tarpe yra gyvas ir prisikėlęs. Taip Jis duoda aiškų ženklą, jog yra su mumis, nes mums Jėzaus reikia. Tikiu, kad tai TU, broli ir sese skautybėje, būsite tie, kurie savo širdimi Jam atsakysit: „Jėzau ir aš atėjau čia, kad pasakyčiau, jog man Tavęs reikia“.

 

kun. br. Vytautas Mazirskas