Visos V4B3 šalių šypsenos, nerašėm dokumento - fotografija geresnis atsiminimas!

Kas tas V4B3? Tai tam tikrose Europos regionuose esančio šalys: V4 - Vengrija, Čekija, Slovakija, Lenkija, o B3 - Lietuva, Latvija, Estija. Šio susitikimo idėja buvo pradėta vystyti 2016m. Birželį, Norvegijoje, WOSM ir WAGGGS Europos komferencijoje, skautijos delegacijai susitikus kitas V4B3 šalių delegacijas. Praėjo puse metų ir Sausio 20-22d. visų šalių atstovai suskrido, suvažiavo į pasakiško grožio Krokuvą.

Kodėl reikėjo šio susitikimo?

Visos šios šalys, nors ir su gana skirtingu narių skaičiumi (Vengrijos organizacijoje apie 60tūkst. narių, o tuo tarpu Latvijoje jų dvigubai mažiau nei Lietuvoje) visos turime panašių problemų su finansų pritraukimu, vadovų motyvacijos kėlimu, jaunimo programomis, bei tautinių bendruomenių įtraukimu ir t.t. Visos esame panašų laiko tarpą gyvuojančios organizacijos, turinčios panašią istoriją, taip pat visos norėtume, kad 2023m. pasaulinė stovykla vyktų kur nors arčiau mūsų.

Kaip viskas vyko?

Mes su vyr. sese Jore atskridome labai anksti, spėjom pasivaikščioti po Krokuvą ir susiradusios darbų pasidaryti dalį darbų (kas namų, o kas rimtesnių). Penktadienio vakarą Lenkų skautai, kurie ir apsiėmė šio renginio organizavimu, nusivedė mus pavakarieniauti, pakeliui pasakodami apie teritoriją, kuria vaikščiojom. Šeštadienio rytą papusryčiavę ir susirinkę kavos master class’ų patalpoje pradėjome rimtąją dalį. Pirmiausia visos šalys prisistatė, truputį papasakojo apie save, pagrindinius iššūkius ir didžiausias sėkmes, vėliau visi išsikalbėję nusprendėme svarbiausias mums temas, kurias vėliau nagrinėjomės giliau. Visą dieną praleidome diskutuodami apie suaugusiųjų išteklių, rizikos veiksnių valdymą, kooperavimosi galimybes ir finansų pritraukimo, išlaikymo galimybes. Tarp diskusijų grupėje, turėjome galimybę išgerti skanios kavos ir greitai papietauti (vienas puodelis kavos - tiek laiko skautui pilnai užtenka, kad pasiilsėtų ir toliau kibtų į darbus). Pirmą kartą dalyvaujant tokio tipo tarptautiniame renginyje man buvo keista ir gera matyti, kaip greitai tas darbas vyko, kaip atvirai visos organizacijos šnekėjo, dalijosi patirtimi ir iškart siuntė vieni kitiems nuorodas į savo programas, knygas ar projektų aprašymus.

Kelionės pabaiga.

Baigę diskusijas pasiskirstėme darbus, susitarėme susitikti artėjančiuose renginiuoe Londone ir Baku, o vakare pabaigę darbus, pasidalinę suvenyrais ir šokoladais, nusifotografavome ir išėję vakarieniauti grožėjomės naktine Krokuva, nesvarbu, kad šalta buvo, tikrai, bet ar žiema, ar vasara, be tkuriuo metų laiku - man šis miestas yra ir bus vienas geriausių ir gražiausių. Sekmadienio rytą daug kas jau gana anksti išvyko namo, mes su sese Jore ir sese Agnija turėjome skristi vėliau, dėl to nuėjome aplankyti netoliese hostelio esantį Šindlerio fabriką, šiuo metu paverstą į jame dirbusių žmonių muziejų ir šiuolaikinio meno muziejų.

Pamokų ir jausmų reziumė.

Į šį renginį vykti nebijojau tiek, kiek bjojau skristi į Networking’ą, Lapkričio mėnesį vykusį Budapešte, bet sėdint Krokuvoje ir tik pradėjus klausytis pirmųjų šalių prisistatymų supratau, kad reikėtų pradėti bijoti. Penktadienį vakare dar net neprasidėjus oficialiajai susitikimo daliai jau rašiau mamai, kaip aš čia jaučiuosi, kokie žmonės ir kaip visi čia turi dvigubai daugiau patirties nei aš. Mama perskaičius, pakomentavus nuotraukas labai pabrėžė, kad atvažiavusi su tuščiu lagaminu turiu pasistengti į jį prikišti kuo daugiau žinių ir tik žiupsnelį emocijų. Tad su tokia mintimi ateinančias dienas ir dirbau, nustojau galvoti, kad man 18m. sueis tik už 4 dienų ir nuoširdžiai bendraudama su kitų šalių vadovais susikroviau sau nemažą lagaminą, reikia dabar tik neužmiršti ir tvarkingai jį susidėti į spintą...

Tiek šiam kartui, iki greito, jei kas keliausit į Krokuvą ir turėsit klausimų, parašykit, lauksiu!