Jau gerai žinome, kad ką tik prasidėję 2017 metai įeis į Lietuvos istoriją labai retu įvykiu. Arkivyskupas Teofolis Matulionis bus paskelbtas palaimintuoju. Todėl Lietuvos skautų dvasios vadovai šiais metais kviečia labiau pasigilinti į šventuosius ir palaimintuosius. Vasario mėnesį kviečiame artimiau susipažinti su šv. Valentinu ir tai kas yra tikra meilė.

Šv. Valentinas

Tikriausiai nėra nė vieno nebūtų girdėjęs apie šv. Valentino dieną. Vieni šią dieną švenčia dalindamiesi širdelėmis, kiti laiškučiais, dar kiti eina į renginius ar mylimą žmogų kviečia į pasimatymą. Tačiau ką tikro žinome apie šv. Valentiną?

Romoje prie Santa Maria in Cosmedin bažnyčios žiemą ir vasarą driekiasi užsieniečių turistų eilė. Bažnyčios prieangyje, ant šoninės sienos yra antininis meno kūrinys, vadinamas teisingumo burna. Sakoma, kad į akmeninę burną įdėjus ranką mylimam žmogui turi sakyti, kad myli. Jei tie žodžiai netiesa, burna nukanda ranką.

Tos pačios bažnyčios šoniniame altoriuje yra ir šv. Valentino relikvija. Jo kaukolės dalis.

Šventasis Valentinas nuo amžių gerbiamas kaip globėjas, padedantis ligoniams sergantiems epilepsija, podagra, cholera, taip pat žinomas kaip ramybės ir bitininkų globėjas. Tačiau labiausiai Valentiną pažįstame kaip įsimylėjėlių ir santuokos globėją.

Štai vienas romantiškas pasakojimas apie šv. Valentiną.

Šv. Valentino dienos istorija prasideda III a. – tuo metu, kai gyveno tironas imperatorius Klaudijus II ir nuolankus krikščionis kankinys Valentinas. Klaudijus išleido įsakymą, įpareigojantį visus Romos gyventojus garbinti dvylika pagonių dievų. Visi, kurie nuspręsdavo tapti krikščionimis, buvo baudžiami mirties bausme. Tačiau Valentinas buvo pasišventęs Kristaus idealams ir net grasinimai mirtimi nesutrukdė jam išpažinti krikščionių tikėjimą. Už tai jis buvo suimtas ir įkalintas.

Paskutiniosiomis Valentino gyvenimo savaitėmis įvyko nuostabus dalykas: matydamas, kad Valentinas buvo išsimokslinęs žmogus, kalėjimo prižiūrėtojas paklausė, ar jis nesutiktų mokyti jo dukrą Juliją, kuri buvo akla nuo pat gimimo. Julija buvo graži, aštraus proto mergina. Valentinas skaitė jai Romos istoriją, mokė aritmetikos ir kalbėjo apie Dievą. Ji matė pasaulį jo akimis, pasitikėjo jo išmintimi, tylioje šio vyro stiprybėje surasdama paguodą.

- Valentinai, ar Dievas tikrai išgirsta mūsų maldas? – vieną dieną paklausė Julija.

- Taip, mano vaike, Jis išgirsta kiekvieną maldą, – atsakė šis.

- Žinai, ko prašau Dievą kiekvieną vakarą? Kad praregėčiau. Aš labai norėčiau matyti viską, apie ką man kalbėjai...

- Dievas suteikia visa, kas mums yra gera, jei tik Juo tikime, – atsakė Valentinas.

- O, Valentinai, aš tikiu! – atsakė Julija, - aš tikiu! – Ir atsiklaupė, įsikibusi jo rankos. Abu jie tyliai meldėsi. Staiga kalėjimo celėje nušvito skaisti šviesa ir Julija džiaugsmingai sušuko:

- Valentinai, aš matau! Aš matau!

- Šlovė Viešpačiui! – sušuko Valentinas ir atsiklaupė šalia.

Savo mirties išvakarėse Valentinas Julijai parašė paskutinę žinutę, ragindamas ją išsaugoti prisirišimą prie Dievo. Žinutę pasirašė – „Tavo Valentinas“.

Kitą dieną prie vartų, kurie vėliau buvo pavadinti Švento Valentino vartais (Porta Valentini), jam buvo įvykdyta mirties bausmė. Tai buvo 270 m. vasario 14 – oji. Šioje vietoje Romoje dabar stovi bažnyčia. Pasakojama, kad Julija ant jo kapo pasodinusi migdolmedį, žydintį oranžiniais žiedais. Šiandien migdolo medis tebelieka amžinai išliekančios meilės ir draugystės simboliu.

Ir realesnis šventojo kulto aprašymas:

Už ką Šv. Valentinas neteko galvos (Ieva Urbonaitė, www.DELFI.lt)

Apie mylimųjų globėją pripasakota galybė istorijų, tačiau kurį iš aštuonių šventaisiais paskelbtų Valentinų minime vasario 14-ąją? Visi kaip susitarę kartoja, kad Šv. Valentinas – Romoje gyvenęs kunigas, slapta tuokęs įsimylėjėlius, tačiau patikimesni šaltiniai to nepatvirtina.

Itališkoje Šventųjų ir palaimintųjų interneto enciklopedijoje galima susipažinti su 5 kankiniais ir 3 vyskupais, vadintais šv. Valentino vardu, tačiau vasario 14-ąją nukankintas vyskupas per daug neromantizuojamas.

Garsus pamokslininkas

Įsimylėjėlių ir mylimųjų globėju vadinamas Italijos šventasis Terni miesto vyskupu tapo 197 metais. Vaizduojamajame mene šį šventąjį iš kitų išskiria pastoralas - vyskupo lazda ir kankinystę simbolizuojanti palmės šaka. Menotyrininkės Sigitos Maslauskaitės žiniomis, vienintelė Šv. Valentino vardo katedra yra Terni mieste, kurio globėju šventasis paskelbtas 760-aisiais.

Artimo meilės darbais, nuolankumu, apaštalavimu ir stebuklais garsėjęs vyskupas oficialiuose bažnyčios dokumentuose minimas jau V-VI amžiuje, kankinio gerbimo tradicijos siekia IV amžių. Patikimos informacijos apie dvasininko gyvenimą nedaug, tačiau žinoma, kad jis buvo garsus pamokslininkas, mokėjo graikų, lotynų kalbas.

Mėgo rožes

Pasak S. Maslauskaitės, pretekstas vyskupui skirti įsimylėjėlio ir mylimųjų globėjo titulą buvo jo pomėgis rožėms, nes šios kvapios ir gražios gėlės nuo antikos laikų dovanojamos per sužadėtuves ir vestuves.

Ankstyvosios krikščionybės laikais pagoniškuose kraštuose vasario 15 dieną švęsta pavasario ir meilės šventė (pagal to meto kalendorių vasaris buvo pavasario pradžia). Vadinamoji Pano, Fauno arba Luperkalijos diena pasižymėjo erotiniais vaisingumo ritualais, kuriuos pradėjo drausti dar imperatorius Augustinas.

„Kadangi pagoniškos šventės išvakarėse krikščionys minėjo kankinį Valentiną, Bažnyčia paskelbė jį meilės globėju“, - pasakojo S. Maslauskaitė.

Vis dėlto vasario 14-osios kvietimas mylėti turi platesnę prasmę, nei proginiai meilės prisipažinimai, laiškeliai ir dovanėlės mylimiesiems.

„Ši diena primena, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, vienintelis iš visų jo kūrinių galintis ir mokantis mylėti, o į šią sąvoką telpa ir šeimos bei visos žmonijos vienybė, ramybė, tad, pavyzdžiui, Italijos tikintieji, ypač Šventojo Valentino titulinėje bažnyčioje, šią dieną meldžiasi už solidarumą“, - sakė DELFI pašnekovė.

Persekiotojai nukirto galvą

Ilgainiui legendos apie slapta įsimylėjėlius tuokiantį šv. Valentiną apaugo įvairiausiomis detalėmis, kurios kuriamos ir toliau.

Žurnaluose bei reklaminiuose Valentino dienos skelbimuose mylimųjų globėjas vaizduojamas jau ne kaip pagyvenęs, barzdotas, pliktelėjęs žmogus, vyskupo drabužiais, vyskupo lazda ir kankinystę simbolizuojančią palmės šaka.

Tarp daugybės šv. Valentino gyvenimo legendų, dažniausiai minimos trys. Istorikų nuomone, šv. Valentinas tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną krikščionių persekiotojai nukirto galvą.

Pasakojama, kad jis išgydė aklą Asterijaus dukterį ir todėl jis iš pagonybės atsivertė į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus dėl to neva labai supyko ant Valentino, įmetė jį į kalėjimą, kankino ir galiausiai nukirto jam galvą. Pasak legendos, Valentinas iškentė visus kankinimus ir nelaisvėje rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti tikėjimo. Bausmės išvakarėse šventasis išgydytai Asterijas dukrai, kurią neva pamilo, nusiuntė laiškelį, ant kurio pasirašė: „Nuo tavo Valentino“.

Kodėl keičiamės atvirukais

Kita legenda byloja, kad Romoje pagonybės laikais gyvenęs Šv. Valentinas labai mylėjo vaikus ir dovanojo jiems saldumynų bei gėlių. Už tai, kad atsisakė garbinti senuosius romėnų dievus, dvasininkas buvo surakintas ir įmestas į kalėjimą. Vaikai savo mokytojui ir draugui rašydavo ir pro grotas kaišiodavo laiškelius. Manoma, kad iš čia kilo tradicija šventojo mirties dieną keistis atvirukais.

Anot dar vienos legendos, vienuolis Valentinas laisvės neteko todėl, kad pasipriešino imperatoriui ir alyvų giraitėje slapta tuokė įsimylėjėlius. Kitoje versijoje minima, kad tuokti kariuomenėje tarnaujančius jaunuolius imperatorius Klaudijus griežtai draudė todėl, kad vedybos ir meilė trukdo būti žiauriems. Pasakojama, jog už nepaklusnumą Valentinas buvo nuteistas mirti, tačiau laukdamas bausmės įsimylėjo kalėjimo prižiūrėtojo dukrą ir vasario 14 dieną parašė jai laišką.

Nepatingėkite patyrusių skautų skiltyje ar draugovėje perskaityti sutrumpintą knygos „Černobylio malda“ įvadą. Ar norėtumėte būti taip mylimi? O ar patys sugebėtumėte taip mylėti? Sukurkite maldą už mylimus ir mylimuosius.

 Dalinasi vyr. sktn. s.v. br. kun. Vilius Viktoravičius