Šią vasarėlę, liepos mėnesį, aš radau pasiūlymą, vėliau pakeitusį mano visas mano mokyklines atostogas ir jų planus: „Korėjos skautų asociacija vykdo operaciją „Daegu“ ir kviečiasi po 3 skautus iš kiekvieno WOSM regiono į savo 14-tąją nacionalinę skautų stovyklą. Atranka vyks pagal dalyvių motyvaciją - motyvacinius laiškus.“ Vedama savo didžiulio troškimo praplėsti savo tarptautinio skautavimo, ir šiaip gyvenimišką patirtį – ėmiausi darbo ir parašiau savo pirmąjį anglišką motyvacinį laišką. Su nekantrumu jį išsiunčiau LS URS tolimesnei kelionei. Praėjus maždaug dvejoms savaitėms, aš jau buvau nusiteikus, kad negavau atsakymo – tad, vadinasi – nepatekau... Geros naujienos mane pasiekė vidury skautų stovyklos – o tada prasidėjo mano, kaip Europos regiono atstovės, kelionė į šią tolimą šalelę.

Atskridusi labai stebėjausi korėjiečių dosnumu ir nuoširdumu. Mitai, jog korėjiečiai yra susikaustę žmonės – žlugo per pačias pirmas minutes Incheon'o oro uoste. Nors kalbos barjeras kartais ir trukdydavo – tai nebuvo kliūtis komunikuoti ne tik iš mandagumo, bet ir nuoširdžiai, juokiantis ir stebintis tais pačiais dalykais.

Jau antrąją mano atvykimo dieną išvažiavome į Korėjos – Japonijos skautų jaunimo forumą „For the sustainable future!“. Čia mūsų laukė 72 skautai iš Korėjos, Japonijos ir kiti pavieniai skautai, kaip ir aš atstovaujantys savo WOSM regioną. Čia mūsų, užsieniečių laukė dar didesnis kultūrinis šokas – skautai, menkai kalbantys angliškai, maistas, kurį apibendrinus, galima vadinti tiesiog ryžiais, o svarbiausia iki 40° pasiekianti temperatūra. Šio forumo tikslas buvo supažindinti mus su jų senosiomis ir naujosiomis ekologinėmis vertybėmis: šventyklomis, senaisiais kaimais, išgyvenančiais savo užsiaugintomis gėrybėmis bei naujuoju aplinkos saugotoju ir miesto pasididžiavimu – Suncheon Bay – tai saugomas parkas, sukurtas buvusio sąvartyno vietoje. Pats Suncheon'as yra kandidatas tapti „ekologiniu miestu“.

Bet smagiausi buvo forumo vakarai: pirmasis buvo užsienietiško maisto vakaras – visi dalyviai vaišino vieni kitus savo tradiciniu maistu. Smagu, kad mūsų lietuviško maisto – šakočio, medaus, „Džiugo“ sūrio, juodos duonos, nebeliko beveik pirmo. Buvo smagu stebėti, kaip korėjiečiai žavisi paprasta juoda duona... Antras vakaras taip pat buvo puikus – vakarą leidome priimančiose korėjiečių šeimose – jaukiai, šeimyniškai, su labai naminiu korėjietišku maistu. Laikinieji šeimų tėveliai mumis labai maloniai ir nuoširdžiai rūpinosi, atsisveikindami apkabino (buvome išmokyti, jog tai – kitą prasmę Korėjoje turintis gestas – žmogų apkabini tik tada, kai jis tau tikrai svarbus: šeimos narys ar geras draugas), bei kvietė kada nors grįžti pas juos.

O trečiajį forumo vakarą susipažinome su vieni kitų sceninėmis kultūromis – korėjiečių mylimu sinchronizuotu šokiu, Pietų Amerikos salsa, japonų samurajų imitacija, bei, aišku, lietuviško folkloro daina. Po visų pasirodymų, kilus minčiai, su mano draugu latviu spontaniškai išmokėme visus bendro, lietuvių ir latvių, folkloro šokio. Vėliau, juokais, visi mus barė už suprakaituotus drabužius...

Pasibaigus forumui prasidėjo didžioji Korėjos nuotykio dalis – Korėjos nacionalinė stovykla. Atvykę radome 10 000 žmonių ir visą stovyklavietę, kurios galus skyrė 2 kilometrai kelio. Stovykla buvo tikrai komportabili – trivietės palapinės turėjo tik po du gyventojus, visąlaik buvo matomi tualetų vagonėliai, dušai, kriauklių stovai indams plauti. Jamboree nebuvo panaši į mūsų lietuviškas stovyklas – ji turėjo savo piceriją, banką, parduotuvę ir kitus patogumus.

Tačiau didžiausius nemalonumus ir diskomfortą sukėlė būtent jau minėtas karštis – dėl jo teko atšaukti dalį programos, buvo besijaučiančių silpnai... Tačiau mes, užsieniečiai, išmokome kovoti su tuo ir, pralaukę karščiausiąją dienos dalį, leisdavomės į įvairiausias veiklas, kuriomis gali pasigirti tik nacionalinės ar pasaulinės stovyklos.

Vieną dieną praleidome baseinuose. Kitą – laipiojome nuotykių parko tarp medžių kliūtimis. Buvome išvykę į dviračių žygį, kuriame mes, atvykėliai, net buvome nemokamai apvesti aplink senąją Konfucijaus mokyklą, išmokyti, kaip joje egtis ir kuriais laiptais galima į ją užlipti. Gale dienos net gavom dviratininkų specialybes:) Tąkart Pietų Korėjoje mes mėtėme piktus paukščius, lenktyniavome poniais, važinėjom segvėjais, gaminomės šlepetes iš padangų ir ženkliukus su savo veidu. Dieninė programa, nors ir apgadinta kaitros, bet buvo puuuuiki!

O vakarinė... Kiekvieną vakarą visa stovykla rinkdavosi prie didžiosios scenos su nuostabia vaizdo ir garso aparatūra ir stebėdavo pasirodymus. Atidarėme stovyklą su visų šalių vėliavomis, fejerverkais ir daug K-pop. Sekantis vakaras priklausė užsieniečių pasirodymams – milžiniškos delegacijos lipo ant scenos dainuoti vienbalsiai (nors man niekas nepranoko egiptiečio šokančio su Kleopatros kostiumu)! Kitą kartą ant scenos lipo jau korėjiečiai artistai – vyko talentų šou, kuri, dėl dalyvių skaičiaus truko ilgiau nei 2 valandas. O paskutinį vakarą uždarėme su dar daugiau koncertų. Buvo begalė šokio, rėkimo ir paskutinių jėgų išnaudojimo. Buvau susižavėjusi jų meile savai muzikai – jie beveik nežino užsienietiškos, todėl mes juos švietėme vakarų kultūra. Jie, savo atžvilgiu, mus švietė visu kitu – maistu, muzika, gyvenimo sąlygomis, kalba ir aišku, kaip darytis selfie (su „peace“ ženklu, aišku)...

Grįžti buvo tikrai labai sunku – nauji draugai, nauja aplinka ir, rodos, naujas susikurtas gyvenimas mums liko užnugary. Suprantat, jog gyvename už tūkstančių kilometrų ir susitikimo tikimybė tokia maža, širdį spaudė dar labiau. Tačiau dabar mes vis dar aktyviai susirašinėjame, dalinamės skautavimo patirtimi iš savų šalių – palaikome ryšį bent jau tokiu būdu, tad žinau, kad tų draugų aš neprarandu.

Vis dar negaliu atsidžiaugti savo laime ir pasisekimu. Ši kelionė tapo mano svarbiausiu gyvenimo įvykiu, pamoka: todėl dėkoju KSA už priėmimą, Europos regionui už pasitikėjimą ir mūsų mielajam LS URS, už visą rūpestį nuo pat kandidatavimo iki grįžimo. Be jūsų ši tarptautinio skautavimo svajonė galėjo likti tik svajone!