Rugsėjis, 2017 m.
P A T K P Š S
        01 02 03
04 05 06 07 08 09 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  
Facebook
View skautai's profile on slideshare

Skilčių konkursas

2016 metų užduotis rasite čia.

 

Kodėl skiltis? 

- Na kaip savaitgalis praėjo?
- Žinok, labai gerai. Buvau žygyje.
- Kokiame dar žygyje?
- Na, užsirašiau čia į skautus. Tai pirmas susitikimas ir buvo žygis. Paulius (čia mūsų vadovas) prieš tai paskambino ir papasakojo, ką su savim reikia pasiimti (na, gerai panešiotą avalynę, miegmaišį, kilimėlį, indus ir t.t.) ir pasakė, kad renkamės Arklių gatvės skvere.
- O mes tokį turim?
- Va, ir aš iki šiol nežinojau, kad turim. Tai teko paklajoti gatvėmis, kol radau. Bet spėjau laiku (susirinkom 16 val.) Iš viso buvo 9 žmonės, nes su Paulium atėjo patyręs skautas Edgaras (padėti).
- O kitus pažinojai?
- Ne.... Nebent Gediminą. Jis mūsų mokykloje kitoje klasėje mokosi. Bet dabar tikrai visus gerai pažįstu: Vytą, Mykolą, Jūrą, Gintą, Aivarą, Dainių ir Gedą. Tai susirinkus, Paulius pasiūlė prieš žygį sužaist tokį žaidimuką – Gyvatė. Čia kai visi vienas už kito susikabina ir užsimerkia, o mato tik paskutinis. Jam Paulius rodydavo ženklus kaip judėti (tai į priekį, tai atgal, tai į šoną), o Edgaras kūrė pakeliui visokias kliūtis, per kurias reikėjo lipti, šokti, ar eiti tupiant, ir visą tai - susikabinus.
- Palauk, tai kas tada matė to Paulio ženklus?
- Na, tai paskutinis buvo atsimerkęs ir vairavo visus. Ir taip kiekvienas po kokias tris minutes, tai ten, tai ten. Juoko buvo iki soties. Ypač kai Aivaras vis nespėdavo pasakyti, kad reikia sukti ir vietoj to tik ir girdėjom „ir vėl“. Na, o po to Paulius pasakė, kad žygis iš tikrųjų bus ne šalia Vilniaus, o Ignalinos nacionaliniame parke. O tai yra apie 100 km nuo Vilniaus. Ir dabar visi eisim į geležinkelio stotį. Bet pakeliui pabandysim vienas apie kitą daugiau sužinoti. Tam jis suskirstė mus poromis ir davė korteles su klausimais – ką mes turim sužinoti apie kitą žmogų. O klausimai buvo įvairūs:
Kokia tavo vardo reikšmė?
Kurioje pusėje miegi palapinėje?
Kokiu vardu gyvūną maudai namuose?
Kuo domiesi gyvenime?
Tavo mėgstamiausias neigiamas filmų herojus?
Ko tau trūksta iki visiško savęs atskleidimo?
Kas yra tavo autoritetas?
Tavo gyvenimo šūkis?
Dėl autoriteto teko ilgai pagalvoti. Bet žinok, kažkaip, va, atsakinėjant į šiuos klausimus, daug atrandi apie žmogų ir apie save. Pavyzdžiui, aš savo vardo reikšmės nežinau, o Dainius žinojo. O juokingiausia, kai įlipom į traukinį, reikėjo pristatyti, ką sužinojom, bet pirmu asmeniu, tarsi apie save šnekėtum. Ir visa tai sėdint tambūre.
- Kur?
- Na, kur durys yra, nes traukinys buvo mažas, o vagonas perpildytas. Na, pasiekėm mes Ignaliną. Nusipirkom vietinėje parduotuvėje maisto, išdėliojom jį po visų žmonių kuprines ir pirmyn. Pirmas mūsų tikslas buvo Peteliškių kaimas, nes tenai Paulius buvo sutaręs su savo draugu dėl nakvynės.
- O buvo ir antras tikslas?
- Jo, nes pasirodė, kad Pauliaus draugas buvo išvažiavęs. Na, visokių situacijų pasitaiko.
- Ir ką jūs? Kur nakvojot?
- Pasirodo, Edgaras buvo beveik vietinis. Jo tėvai irgi gyveno netoli Ignalinos - Ažušilės kaime. Bet tik viena smulkmena. Tai yra į kitą pusę nuo Ignalinos, nei mes ėjom. Tai ir išėjo, iki Peteliškių ir atgal - kokie 10 km, ir iki Ažušilės - dar kokie 5 km yra. Taip teko mums naktį pažygiuoti. Bet įsivaizduoji, koks stresas, kai sužinojom, kad Paulio draugas išvažiavo. Aišku, Edgaras su Paulium iškart pradėjo spręsti tą situaciją ir rado kitą vietą. Žinok, kaip supratau, čia yra viena iš skautų savybių – išsisukti iš bet kokios situacijos.
- Tai jus tik ėjot?
- Ne. Pakeliui Paulius su Edgaru visokias užduotis duodavo. Vien „Liana“ ko verta.
- Kas čia?
- Žaidimas toks, kai tarp medžių krūtinės aukštyje pririšta virvė – liana ir visai komandai reikia perlipti jos nepaliečiant. Nes, jeigu palieti, visi lipa iš naujo.
- Taigi čia lengvai.
- Aha, linksmumas prasideda, kai lieka paskutinis žmogus. Ir tu pradedi laužyti galvą, kaip jį pergabenti.
- O pereiti atgal buvo negalima?
- Tame esmė, kad ne. Kišti rankas į kitą pusę - irgi negalima. Bet po trijų bandymų atidirbom savo sistemėlę ir įveikėm. Ir Gintas gerai pareguliavo, kas ir kaip lipa. Na, gera buvo pamąstyti ir prisijuokėm, aišku, iki soties. Vien Jūros bandymai peršokti ir užkliuvus už virvės, kritimai galva apačion ko verti... Ypač kai jau beveik niekas nieko nematė tamsumoje.
- Kur esmė?
- Na, sutemti jau spėjo. Tai ir žygiavom mes jau su prožektoriais. Aišku, po pusės kelio man koją nutrynė, tai jau kaip invalidas ridenausi toliau. Mykolui kažkas su kvėpavimu atsitiko, bet pailsėjęs atsigavo. Vytas sugebėjo kažkur mūsų vandens butelius pamesti. Aivaras vis anekdotus pasakojo, kad net „užkniso“. Ir kai Dainius pametė fotoapratą, surinko visus prožektorius ir bėgo jo ieškoti. O Gedas, kai man nutrynė koją, paėmė mano kuprinę ir ėjo kaip viena didelė kuprinė – mūsų tankas. Ir mūsų „nukirsim mišką“ vien ko vertas. Ir žinai, kas įspūdingiausia - kad naktį sugebėjom traktorių susitranzuoti...
- Miške?
- O tu ką galvojai? Na, mes gi keliu ėjom. 
- Žodžiu, nežiūrint visokių nutrynimų ir kitų nesusipratimų, tai buvo kol kas geriausias mano nuotykis. Nes, kažkaip, žinai, dabar aš visiškai pasitikiu mūsų komanda.
- Hm, gal ir man į skautus užsirašyti?

 

Griebk savo skiltį ir dalyvauk skilčių konkurse!
 
 
Skilčių konkurso emblemos dalinai finansuojamos iš vykdomo projekto "Draugystė ir vienybė", kuris finansuojamas Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.