Kas Naujo?

Skautų naujienos

2016-01-31

Kodėl be skilties skautavimas būtų liūdnas

Sentimentalus reveransas skilčių metams

Šie metai skirti skiltims. Norėjau pradėti nuo to, kas mano galva yra esminis skirtumas tarp skilties ir tiesiog gerų draugų kompanijos. Bet prieš tai, manau būtina išvardinti skilčių, kurioms esu priklausiusi, pavadinimus:

·         Pelyčių. Kai buvau paukštytė, pusdieniui dingdavom iš pastovyklės repetuoti pasirodymo prie laužo apie raudonkepuraitę ir sunkiausios dalies, kai vilkas įkišdavo pirštus į rozetę, jį nupurtydavo elektra ir turėdavo nugriūti. Mūsų geriausias šūkis buvo „Mes pelytės vikrios, gudrios, net vilkiukai bijo mūsų“. Dar dabar, tyčia ar netyčia susitikusios, su šypsena nugrimztam į prisiminimus, kokie geri laikai buvo.

·         Aviečių. Buvom beveik tos pačios, tik jau skautės. Laikėmės patyrimo laipsnius McDonalde, kaip skiltis greit nustojom laikytis, bet gairelę ir metraštį kurį laiką turėjome.

·         Kleckų skiltis Plieno Žiede buvo viena tų, kurios įrodo skilčių metodo stiprumą. Man tai iki šiol vienas gražiausių darbo kartu pavyzdžių. Dar prisimenu maudynes ežere po beprotiškai žvaigždėtu rugpjūčio dangumi, kaip užkliuvau ir išverčiau šaltibarščius (apie tai vėliau pridėjome dainos posmą), kaip pavogėme savo kaimynės „Bebrų“ skilties pavadinimą nuo jų vartų ir pakeitėm kažkuo juokingu, kaip kepėme vištą ir Šepetėlis jai visą laiką pasakojo, kad po grožio procedūrų ir soliariumo turėsime prašmatnią vakarienę ir dar daug visko

·         Jundų draugovėje niekam mūsų nepavykdavo suskirstyti į skiltis. Pradėję skirstytis gaudavomės 10 aktyviųjų vienoje skiltyje, o tada gaudavosi kaip ir nemandagu atskirti kitas. Pirmą kartą važiavome į užsienio skautų stovyklą (Norvegijoje!), ant dabartinio Pramogų banko laiptų parašėme visą Žvaigždologo projektą, kas vėluodavo  sueigą, nešdavo pieno su sausainiais. Kažkas mus pradėjo vadinti Šaika, o mes, per vieną iš krašto stovyklų pasivadinome „Nesibaigiančios vasaros“ skiltimi, ar kažkaip taip. Nes labai nenorėjome užaugti ir galvojome, kad jei daug daug, tikrai daug juoksimės, tai prailgėjusio gyvenimo metus galėsime prisidėti prie 16-os. Ir būti vis šešiolikos, šešiolikos, šešiolikos!

·         Paskutinė mano skiltis Gilvelio kursuose vadinosi „Royal Zoo“. Kai turėjome išsikelti sau iššūkį, bandėme Eindhoveno miesto šventės metu patekti į kalėjimą (nepavyko), o užlipę ant scenos kažkurioje aikštėje nustebusiems vietiniams pravedėm „Važiuoju savo zapuku“ anglišką versiją. Budėjimas virtuvėje būdavo mūsų mėgstamiausias darbas, nes kiekvieną kartą plaudami indus pasidarydavome jam session‘ą ir viskas aplink skambėdavo nuo mūsų dainų. Bet iš tiesų tai buvo skiltis, kurioje daugiausiai išmokau apie save ir kuri turbūt labiausiai mane pastūmėjo augti.

  • Oficialiai ne skiltis, bet negaliu nepridėti. 2010 m. pavasarį praleidau Kanderštego skautų centre kartu su kitais devyniais sezono savanoriais. Plovėm tūlikus, gaminom valgyt, gaudėm dulkes iš už radiatorių, turėjom milijoną nuotykių apie kuriuos straipsnių galima rasti skautai.lt archyvuose. Pernai buvo pirmas kartas kai neturėjom viso sezono susitikimo. Bet su savo kambarioke matėmės du kartus. Neturėjom gairelės, skiltininko, bet buvom tikra, tarptatinė, skautiška skiltis.

Taip jau yra su skiltimis. Jos paskandina prisiminimuose nesvarbu ar kartu skautavai tris metus ar tik vieną, trumpą, pavasario savaitę. Yra du dalykai, kurie, mano galva, paverčia skiltį skiltimi. Pirma, skiltis gyvena bendrais iššūkiais, ar tai paruošti pribloškiantį vakaro pasirodymą, ar gauti finansavimą projektui, į kurį pakviestum patyrusius skautus iš visos šalies (be Facebook‘o! Ir kai dar tokių nelabai pažįsti). Antra, skilties nariai padeda vieni kitiems augti. Padrąsindami, paprovokuodami, pasidalindami nuoširdžiais pastebėjimais ir kritika.

Skiltis yra ta erdvė, kurioje jautiesi visiškai saugiai, net jei būna labai sunku. Žinai, kad gali klysti ir viskas bus gerai, nes klaida kurią padarai su savo skilties broliais ir sesėmis labai greitai gali virsti nuotykiu. Norit sužinoti juokingiausią mano klaidą? Vežėmės krūvą vaikų į žygį, kuris buvo apie Muilo burbulus. Įlipome į traukinį ir paaiškėjo, kad jis važiuoja į priešingą pusę! Ne link Kauno, o link Naujos Vilnios. Ar esate turėję tokių žioplų vadovų? Galų gale, nors ratais, bet vis tiek pasiekėme Bražuolės stovyklavietę. Juk norėdama tokio žygio „tiesiai per aplinkui“ nesuplanuotum! Žiūrėti, kur važiuoja traukinys, puikiai išmokau, bet tai buvo tik pirmasis ir mažiausias mano traukinių nuotykis.

Ateina pavasaris. Į kokį nuotykį leisiesi su savo skiltimi?

s. Jorė