Kasmet, lapkričio 1-ąją, kiekvienas iš mūsų eina į kapines pagerbti mirusiųjų, uždegti žvakučių. Vėlinės-tai diena, kurios metu prisimename tuos, kurių nebėra mūsų tarpe, tuos, kurie gyvena atsiminimuose, nuotraukose, pasakojimuose. Kiekvieną lapkričio 1-ąją, kiek tik įstengiu atsiminti, žingsniuodamas pilku asfaltuotu takeliu praeidavau dešimtis apleistų kapų ir niekuomet net nesusimąstydavau, kad greičiausiai šio žmogaus giminaičiai mirę, ar tiesiog gyvena toli nuo Panevėžio ir neturi galimybių prižiūrėti jo kapo... Galbūt derėtų uždegti žvakutę, ar sutvarkyti? Šias mintis nuvydavo kvailas jaunatviškumas: „Na, ką jau čia aš betvarkysiu kitų kapus“. Bet šiais metais mano požiūris pasikeitė, atšiauriai praeiti nebeįstengiau, pagriebęs vieną žvakutę priėjau prie kapo ir uždegiau, pasijaučiau laimingas. Bet kas gi pakeitė mano pažiūrį? Gal laikas? Gal pagaliau surimtėjau? Turbūt daugiausiai įtakos tam turėjo mūsų, Panevėžio Medeinos draugovės gerasis darbelis, kurį parėmė Panevėžio 5-oji gimnazija, parūpindama mums transportą. Jo metu, spalio 30 dieną, 9 skautiškai nusiteikę jaunuoliai ir vadovas Kęstutis Kulikauskas nutarė pagerbti tuos, kurių šalia nebėra. Mes nuvykome į Naujamiesčio karaimų kapines. Atvykę išvydome gana nemalonų vaizdą – čia vieta, kur palaidoti senosios karaimų tautos mirusieji, kurią mūsų žemėn pakvietė pats Vytautas Didysis, buvo prastai prižiūrėta.. Dauguma šių kapų buvo nesutvarkyti, kai kurie, seniai apleisti. Tad mūsų nedidelė komanda ėmėsi darbo. Poros valandų bėgyje sutvarkėme šių kapinaičių kapus ir su geromis nuotaikomis grįžome namo.

Skautai, nebūkime abejingi, juk viskas prasideda nuo mažų darbų!