"Pasaulio skautai"

Senas Skautatinklis | 2005-10-24
Projektas buvo vykdomas tarptautiniame skautų centre Becours. Pirmąsias penkias projekto dieneles dalyvavom įvairiuose mokymuose, važinėjom po aplinkinius miestelius, apklausinėjom žmones, atlikom tyrimus trimis Jungtinių Tautų Organizacijos numatytais prioritetais : taika, aplinkosauga ir ilgalaikis vystymasis. Buvo išties be galo įdomu gilintis į regiono socialines, ekonomines problemas: tyrėm vėjo jėgainių privalumus ir trūkumus, ieškojom veiksmingų neįgaliųjų integravimo į visuomenę būdų ir, aišku, labai smagiai leidome laiką su prancūzais skautais. Pasibaigus projektui, jo dalyviai turėjo arba vykdyti asmeninius projektus, arba atlikti savanorišką darbą vienoje iš bendradarbiaujančiu organizacijų. O kadangi, mes buvome užsienietės, mes pasilikome dirbti tame pačiame skautų centre, kur ir vyko mūsų projektas. Skautų centras Becours kasmet priima daug savanorių iš įvairių pasaulio šalių, tad mums ten dirbti tikrai nebuvo liūdna. Mūsų komandoje buvo savanorių iš Prancūzijos, Ispanijos, Ekvadoro, Italijos ir Vokietijos. Buvo neapsakomai įdomu gyventi ir dirbti tokioje margaspalvėje kompanijoje. Daug sužinojome apie kitų tautų kultūras, pomėgius, netgi kulinarinius ypatumus( mat, kiekvienos šalies atstovas turėjo galimybę vakarienei paruošti ką nors tradicinio iš savo šalies), išmokome naujų užsienio kalbų ir visi kartu aktyviai “pažindinomės” su Prancūzija, jos kultūra.
Pats tarptautinis centras įsikuręs ant didelio plokščiakalnio kalnuose, kur atsiveria nuostabūs vaizdai. Iš viso stovyklavietė užima 21 hektarą žemės, iš kurių 5 ha yra aprūpinti elektra ir sanitariniais blokais. Stovyklavietės administracija bei savanorių komanda įsikūrusi senoviniame dvare, kuris primena maža gyvenvietę, kurioje yra keliolika restauruotų pastatų, iš kurių kiekvienas turi savo pavadinimą ir paskirtį . Ten yra keletas konferencijų, kino salė, keletas virtuvių, baras, merija, keletas miegamųjų pastatų. Centre kiekvieną vasarą vyksta daugybė įvairiausių tiek skautų, tiek ir neskautiškų stovyklų, vykdomi tarptautiniai projektai. Kiekvieną vasarą čia darbuojasi priėmimo ir programos komanda, kuri sudaroma savanorių iš viso pasaulio. Beveik tris savaites tokios komandos dalis buvome ir mes. Ruošėm įvairiausius projektus stovyklautojams, priimdavom juos, ruošdavom stovyklavietes, prižiūrėdavom tvarką ir rengdavom savaitinius renginius visoms stovykloms, tuo metu esančioms Becours teritorijoje. Vykdavo įvairiausi “marketai”, į kuriuos suvažiuodavo daugelis vietinių gamintojų, vakariniai laužai, diskotekos, bendros visų stovyklaviečių vakarienės, maži koncertukai stovyklautojams ir bendros sportinės bei pramoginės popietės.
Per ta trumpą laiką, praleistą Becours įgyjome taip pat ir daug naudingos patirties dirbant su skirtingų kultūrų žmonėmis, administruojant tokį didžiulį centrą, įgyjome kalbos, projektų rengimo ir jų vykdymo įgūdžių.
Šios kelios savaitės, praleistos nuostabioje aplinkoje, su tikrai įspūdingais, nepamirštamais žmonėmis, padarė neišdildomą įspūdį. Becours sklando kalbos, kad ten siaučia “bekurito” virusas, kuris pasireiškia tuo, kad kartą ten atvažiavęs, jau nebegali neatvažiuoti ten ir antrą, trečią, ketvirtą ar penktą kartą. Todėl mes tikimės ten sugrįžti ir kitais metais, nes iš tiesų tai puiki vieta ir stovyklavimui ir savanoriškam darbui. Trys savaites praleistos tenai, buvo vienos nuostabiausių mūsų gyvenimuose. Buvome pirmosios lietuvės centre, tačiau, tikimės, kad busime tikrai ne vienintelės ir tikrai ne paskutinės.
Senas Skautatinklis | 2005-10-24