Intercamp + the Neighbours 2.0 (pirmą įspūdžių dalį rasite čia)

Iš anksto atsipersiprašau dėl tokio ilgo straipsnio. Tiesiog manau, jog „dienoraščio“ stiliaus straipsnis leidžia skaitytojui pačiam prisiliesti prie įvykių, kuriuos teko kažkam kažkada kažkur patirti. Gali būti, jog vietomis bus nuobodu, tad prigriebkit spragėsių (arba vandens. Daug vandens. Juk vasara, o vanduo – gyvybės šaltinis!)...

Gegužės 21 d.

Visi linksmi ir nusiteikę kelionei susirenkame autobusų stotyje, susižiūrime, ar tikrai turime visus reikiamus (ir ne visai reikiamus) daiktus ir judame į autobusą! Vietos jame ne per daugiausiai, o ir internetas veikia ne per geriausiai, tačiau laiko praleidimui turime net keturis skirtingus variantus: bendravimas, filmų žiūrėjimas, muzikos klausymas arba miegas. Kažkurie iš mūsų sugebėjo vienu metu užsiimti visomis išvardintomis veiklomis... Autobuse taip pat buvo įdomus vyriškis, kuris kompiuteriu iš pradžių kūrė savo muziką, o paskui pats jos klausėsi ir, kaip buvo galima numanyti, džiaugėsi savo kūriniu.

Gegužės 22 d.

Po daugybės peržiūrėtų filmų ir neitin kokybiško miego, maždaug penktą valandą ryto, mes atvykstame į Wroclaw. Čia kvėpuojame grynu oru ir laukiame žadėtosios transporto priemonės, kuri nuveš mus iki pat stovyklavietės. Po valandos atvyksta baltas autobusiukas su užrašu Nysa, o iš jo išlipa vairuotojas ir Magdalena, kurią iš pradžių sumaišome su kita Magdalena (tik vėliau suprasime, jog šis vardas itin populiarus Lenkijoje), kuri yra viena iš „The neighbours 2.0“ projekto vadovių. Susipakuojame ir judame į Nysa! Visi iki vieno – liaudiškai tariant – „smingame“, o po valandos pabundame viduryje laukų, kur jau matosi ne viena palapinė. Po ilgo laukimo (mat atvykome gerokai per anksti ir registracija dar nedirbo), viena dalis mūsiškių išvyko ieškoti miestelio ir prekybos centro, o likę ėmėsi pastovyklės įkūrimo. O pastovyklės vietą pasirinkome išskirtinę – tarp, ko gero, vienintelių ten augusių medžių. Nors organizatoriai ir nelabai suprato, kodėl mes norime ten gyventi, tačiau neprieštaravo.

Po įsikūrimo turėjome papildomą lenkų mums paruoštą programą – pasiskirstėme mišriomis grupėmis, susipažinome tarpusavyje, žaidėm šaradas. Vėliau gavome užduotį – sukurti kažkokį įrenginį ar mašiną, kuris turėtų atspindėti bent po 5 kiekvienos šalies kultūros bruožus. Įrengimų buvo įvairiausių – nuo neįprastos vėjarodės iki kuprinės, pagamintos iš rogučių. Visuose lietuvių darbuose buvo paminėtas ąžuolas, o lenkų darbuose – Kopernikas.

Vakare keliavome į pagrindinę aikštę, kuri buvo įsikūrusi didžiulio forto viduryje. Šią vietą sunku nupasakoti... Vienur stovi koncertui besiruošiantys atlikėjai, kitur ganosi ožkos ir avys, o kiekviename garaže (jeigu galima juos taip pavadinti) buvo įsikūrusios skirtingų šalių skautiškos parduotuvės. Visiško atsitiktinumo dėka, atsisėdome ant vieno iš „garažų“ stogų ir pamatėme, jog ten ir tik būtent ten gaudo interneto ryšį! Jūs juk patys suprantate, ką tai reiškia… Tą vietą pavadinome “savo kampu” ir ten praleidome beveik visa likusią dalį vakaro.

Koncertai netradiciniai, tačiau kiekvieną vakarą vyko tokiu pačiu principu – iš pradžių prasideda itin linksmu apšilimu, kurį praveda iš Ganos atvykęs skautas, o tuomet kiekvienas galėjo šokti kaip tik moka pagal “surokintus” skautiškų dainų variantus.

Gegužės 23 d.

Prižadina 5:30 ryte, nes vietinė televizija (TVP Opole) užsimanė tiesiogiai nufilmuoti mūsų pastovyklės rytinį gyvenimą… Bet mums tereikėjo pamosikuoti rankomis ir pavaidinti saulutes... Nesupratom, kas ten įvyko, bet “darbas” atliktas, visi patenkinti, tad skubame gaminti ir valgyti pusryčius, nes neužilgo bus atidarymo rikiuotė!

Atidarymo rikiuotė buvo tiesiog... Vau! Iš pradžių žygiavimas iki rikiuočių aikštės, tuomet garbė vienam iš mūsų pakelti Šveicarijos vėliavą (neklauskit kodėl), o galiausiai – „IC – Intercamp, Intercamp is OK“ skandavimas... Žinoma, nepamirškime ir mūsų pasisekusios „fotobombos“ su Lietuvos vėliava ;)

Po rikiuotės greitai persirengėme ir iškeliavome į žygį! O vyko jis gan paprastu, bet linksmu principu - komanda (kurią paprastai sudarė viena draugovė, bet kadangi lietuvių vyko tik 12 ir beveik visi iš skirtingų draugovių, tai buvome vienoje komandoje) bendrai gavo du žemėlapius, o kiekvienas asmeniškai gavome knygutes (angl. Handbook), kuriose turėjome rinkti „štampus“ iš kiekvieno punkto. O punktų buvo net 30! Ir išdėstyti jie žemėlapyje įvairiausiais atstumais... Maršrutui turėjome visišką laisvę, buvo tik vienas privalomas punktas, kuriame būtina apsilankyti. Susidėliojome, mūsų nuomone, geriausią maršrutą ir nieko nelaukę iškeliavome. Kiekviename punkte turėjome atlikti įvairiausias užduotis, nuo paprasčiausio sausainio degustacijos iki kopimo į bažnyčios bokštą ir laiptelių skaičiavimo... Įvykdėme net 26 punktus, tačiau likusiems 4 pritrūko laiko... Šio žygio metu pamatėme, jog Nysa – žodžiais nenupasakojamas fortų miestas (230 hektarų plote net 80 hektarų užima fortai ir tvirtovės)!

Vakare, vietoj vykstančio koncerto, nuėjome į poilsio zoną („chill zone“) ir stebėjome Euroviziją (juk negalime nepalaikyti Lietuvos!). Tai pamatę lenkai pasiūlė pasinaudoti jų turėtais plačiaekraniais televizoriais, todėl nieko nelaukę viską sujungėme ir po 5 minučių jau mėgavomės nuostabiu reginiu. Net nepajutome, kaip aplinkui mus atsirado jau didelė gauja skautų, sergančių už savo šalies atstovus. Turbūt šis įvykis (Eurovizijos masinio žiūrėjimo suorganizavimas) ir turėjo daugiausiai įtakos, kodėl lietuvių pastovyklė tapo tokia populiari... Jau tą pačią naktį mūsų pastovyklėje susilaukėme draugiško vengro, su kuriuo bendravome tol, kol turėjome jėgų...

Gegužės 24 d.

Iš pat ryto pasiskirstėme komandomis po 6 žmones (3 lietuviai ir 3 lenkai) ir ėjome vykdyti užduočių. Panašus principas kaip ir žygio – reikėjo rinkti štampus punktuose. Tik šįkart punktų buvo net 40, o atstumai žymiai mažesni, nes viskas vyko stovyklos teritorijoje. Turbūt tai ir turėjo įtakos neapsakomo dydžio eilėms, taigi aplankyti visus punktus buvo tiesiog neįmanoma. Tačiau pasirinkimo buvo daug – nuo muštynių pagalvėmis ar šaudymo lanku iki šaltkalvystės ar movų gamybos... Ir smagiausia tai, jog beveik kiekviename punkte tenka pabendrauti su kitais skautais ir tapti pirmais lietuviais, kuriems jie spaudžia ranką!

Visą dieną taip ir praleidome – tai nueidami pavalgyti, tai vykdydami punktus, tai bendraudami su kitais skautais, kol galiausiai atėjo maisto ragavimo vakaras (angl. Food festival). Mes pagaminome šaltibarščių su karštomis virtomis bulvėmis bei turėjome iš Lietuvos atsivežtos duonos, saldainių, naminio sūrio, tačiau visą šį maistą labai greitai išragavo (visi ypač gyrė šaltibarščius!), todėl galėjome eiti ragauti kitų šalių patiekalų, kurių buvo pačių įvairiausių – nuo amerikietiško aštraus plovo iki keistai atrodančių saldžiųjų čekiškų makaronų...

Kai maisto nebeliko nė kvapo, tuojau pat pasirodė kaklaraiščių ir kitų suvenyrų mainytojai... Pasakysime tik tiek – saugokit ir mylėkit LS delegacijos kaklaraištį, nes jo nori VISI.

Naktį vyko bendri laužai (pagaliau tikri laužai, o ne dujų balionai...), tačiau programa kiek neįprasta – vėlgi „surokintos“/sumodernintos skautiškos dainos, įdomūs šūkiai ir žaidimai...

("ne į temą" avytės, nes kodėl gi ne?..)

Gegužės 25 d.

Ryte – uždarymo rikiuotė. Viskas vyko labai panašiai, tačiau šįkart: užgulė ausis nuo patrankos šūvio, nereikėjo padėti su Šveicarijos vėliava ir, deja, bet... fotobomba nepavyko :c

Susitvarkymas, atsisveikinimas (sentimentai, oi tie sentimentai...) ir lipimas į magiškajį autobusiuką. Kodėl magiškas? Nes tik susėdome ir... smigome. O pabudome tuomet, kai jau buvome Prudnik miestelyje, priešais keturių žvaigždučių viešbutį, kuriame gyvensime ateinančias kelias dienas kartu su Lenkijos skautais.

Gyvenome visi atskiruose 2-6 vietų kambariuose taip, kad lietuvių ir lenkų santykis kambaryje būtų vienodas. Tačiau ilgai nesidomėjome, kas su kuo gyvens, svarbiausia tuo metu buvo – dušas! Na, o kuomet visi vėl buvome švarūs ir gražus, susirinkome į konferencijų salę (kurioje, beje, ne tik posėdžiavome, bet ir gaminome valgyti bei valgėme) ir išklausėme paskaitą apie filmuko montavimą. Pastaroji, tiesa, ilgai netruko, nes iškart gavome užduotį – nufilmuoti trumpą ir paprastą klipuką. Pradėjome nuo „Vamos a la playa“, o užbaigėme voriuku, be kurio juk tiesiog neįmanoma apsieiti ;)

Vakarui keturios paprastos užduotelės – pagaminti bendrą LT-PL plakatą ir visų dienų programos lentą, paruošti maisto gaminimo grafiką ir padaryti kiekvieno kambario gyventojų vardų lenteles. Nieko nelaukę pasiskirstėme komandomis, padarėme užduotis, vakarienei pasigaminome šaltibarščius ir, užkimšę pilvus, judėjome į ilgai lauktas (net 4 dienas, oho!) ir šiltas lovytes. Patalynė šiek tiek „kandžiojasi“, bet ne taip stipriai kaip Intercamp‘e skruzdėlės (taip, jos nekanda, o..., bet šį faktą nutylėkim), tad labanaktis!

Gegužės 26 d.

Pabudimas ir suvokimas, jog jau šiandien teks tai pamatyti... Jau šiandien teks patirti nesuvokiamą minčių ir jausmų laviną... Bandymas per prievartą valgyti pusryčius, o tuomet praklausymas, jog į ekskursiją reikia patiems susitepti ir pasiimti sumuštinių (oops!). Sėdame į autobusą ir pajudame tikslo link. Po 3 valandų prieš akis pamatome tai, ko čia ir važiavome... Aušvicas. Paskutinis šypseną išspaudęs dalykas prieš įeinant į muziejaus teritoriją – įdomus lenkų valiutų kursas. Nori pasinaudoti WC? Tai kainuos 2 zlotus arba 0,5 euro. Nori nusimaudyti po dušu? Tai kainuos 10 zlotų arba 4 eurus! Na, o galiausiai, jei nusprendei nusipirkti atvirutę už 1 zlotą – tu gali atsiskaityti ir eurais, ji kainuos nei daug, nei mažai – lygiai 1 eurą!

Ekskursija susidėjo iš dviejų dalių po maždaug pusantros valandos. Iš pradžių aplankėme Auschwitz-I, o vėliau keliavome į Birkenau (Aushwitz-II). Net neabejoju, jog kiekvienas iš mūsų galėtų labai daug papasakoti (o gal net parašyti?) apie dalykus, kuriuos ten pamatė ir apie jausmus, kuriuos ten patyrė... Bet neįmanoma viso to keisto jausmo perteikti kitiems... Net jei ir papasakotume viską pačiomis smulkiausiomis detalėmis, tai vis tiek nebūtų tas pats, kas pačiam stovėti ir matyti tuos tūkstančius batų, įrankių, žaislų, lagaminų... Ir tai nebūtų tas pats, kas matyti tas 2 tonas moterų plaukų... Ir žinoti, jog tai surinkta iš 35-40 tūkstančių moterų... Moterų, kurios galėjo ilgai ir laimingai gyventi... Ir dar blogiau žinoti, jog visa tai – tik likučiai iš kelių sandėlių, kurie nebuvo spėti sudeginti. O tokių sandėlių juk buvo dešimtimis, jei ne šimtais... Ech. Nustebino tai, jog tą muziejų per dieną tikrai aplanko bent tūkstantis lankytojų, taigi daugiau nei trečdalis milijono žmonių per metus! Tik blogiausia tai, jog daugelis iš jų galvoja, jog tai tik skaudi praeitis ir užtenka tik daryti viską, kad tai nepasikartotų. Bet juk tai nėra tik skaudi praeitis! Taip, dabar galbūt ir nevyksta genocidas, tačiau karas vyksta ir dabar. Ir ne vienoje valstybėje. O tuomet ir susimąstai, ką gi pats darai, kokių veiksmų ėmiesi, kad sustabdyti ir užkirsti kelią tokiems dalykams?.. Kad ir ką bedarytume – darome per mažai. Nekurstysime diskusijų apie kariuomenių naudą ir žalą, bet tiesiog visi draugiškai prisiminkime Alberto Einšteino citatą: „Nežinau, su kokiais ginklais bus kovojama Trečiajame pasauliniame kare, bet Ketvirtajame pasauliniame kare bus kovojama lazdomis ir akmenimis“ ir... nuoširdžiai apie tai pamąstykime ;)

Po ekskursijos visi buvome baisiai išalkę, tad Magdalena nusivedė visus į piceriją. Vienbalsiai nusprendėme, jog tai buvo pačios sočiausios picos mūsų gyvenime... Ir tik čia, picerijoje, mes pagaliau iš tikrųjų suvokėme, kokio masto šis projektas, kuriame dalyvaujame. Kiek pinigų ir laiko skyrė žmonės su viltimi, jog tai pakeis bent vieno iš 24 projekto dalyvių gyvenimus... Pats nuoširdžiausias ačiū Jums! Ačiū!!!

Vakare, kai grįžome į viešbutį, pagaliau turėjome progą išsakyti savo mintis. Visi viešai diskutavome, kaip ir ką būtų galima padaryti mums šiais laikais, kad užkirstume kelią tokiems įvykiams. Taip pat kalbėjome apie kaimyninių šalių santykius, jų galimą naudą ir žalą. Pašnekėsiai taip ir būtų užsitęsę ligi ryto, tačiau viešbutyje įsivyravo tylos valandos, taigi turėjome tyliai judėti į savo kambarius ir ilsėtis...

Gegužės 27 d.

Ryte turėjome pasiskirstyti į keturias komandas: Lietuvos ir Lenkijos valdžios, žiniasklaidos ir istorikų komitetai. Iš pradžių kiekviena komanda turėjo paruošti problemas ir klausimus, susijusius su Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimu, o vėliau, dirbant visiems kartu, rasti atsakymus ir sprendimus. Trumpiau tariant, vyko valdžių simuliacija, kurios metu mes visi supratome, jog pasiekti visiems (pa)tinkantį sprendimą – neįmanoma... Šio užsiėmimo metu, mes taip pat kalbėjome apie mažumas. Lenkai ypač nustebo, kuomet išgirdo apie Lietuvoje esančią lenkų mažumą ir su ja susijusias problemas. Kaip jie patys sakė – apie tai Lenkijoje (bent jau viešai) visiškai nekalbama ir žiniasklaida to neskelbia...

Po simuliacijos, mes pasiskirstėme pareigomis filmuko kūrimui, pradėjome kurti siužetą ir... filmuoti!

Po vakarienės turėjome, be abejonės, pačią linksmiausią visos dienos dalį – tautinius šokius, dainas bei žaidimus! Išmokome daugybę naujų žaidimų ir šūkių (pastarieji pas lenkus yra itin modernūs!), išmokinome „lupti bananą“ bei šokant „kepti blynus“, tuomet visi kartu padainavome... Nuostabus jausmas, kuomet nereikia nei bendros tautybės, nei bendros kalbos – užtenka tik nuoširdžios šypsenos ir juoko, kad laikas būtų linksmai ir naudingai praleistas!

Gegužės 28 d.

Visą dieną užtruko filmavimas ir montavimas... Itin daug kantrybės reikalaujantis, bet linksmas darbas (jei asmeniškai paprašysit, galbūt ir parodysim nepavykusius kadrus ;) ), atnešęs šį galutinį „produktą“:

https://www.youtube.com/watch?v=EGo_PoZu_Vk (ateityje bus angliški subtitrai!)

Šį video pristatėme po vakarienės, per oficialųjį projekto uždarymą. Jo metu visi gavome sertifikatus, liudijančius, jog išties dalyvavome šiame projekte, o mes įteikėme padėką bei dovanų ZHP organizacijai. Kol dar neįsivyravo ramybės valandos – pašūkavome ir padainavome, naudingai išnaudojome likusį laiką kartu...

Gegužės 29 d.

Susitvarkėme virtuvę ir kambarius, „susipakavome“ daiktus, o tuomet judėjome į autobusą... Žinoma, prieš įlipant į jį, visus užplūdo sentimentai, tad vairuotojas turėjo luktelti dar 15-20 minučių. Apsikeitėme kontaktais, apsiglėbesčiavome, atsisveikinome lietuviškai („ciku caku“) bei lenkiškai (šnabždesiais į ausį?..) ir šiaip ne taip iškeliavome į Wroclaw...

Čia turėjome net 6 laisvas valandas iki autobuso į gimtąją Lietuvą, tad išnaudojome jį naudingai - „pablūdijome“ po miestą, užsipirkome suvenyrų (vienoje iš parduotuvių sutikome pardavėją iš Vilniaus!), pavalgėme KFC (o kaipgi kitaip?), sutikome vietinių skautų... Galiausiai įsėdome į autobusą (žymiai erdvesnį ir patogesnį) ir traukėme namučio!

Gegužės 30 d.

Gimta žemelė jau po kojomis! Visi apsiglebėsčiuojame ir išsiskirstome savais keliais... Bet juk jau greitai vėl susitiksime, tad nėra ko liūdėti. Iki pasimatymo! 

Trumpi įspūdžiai po kelionės:

Dominykas: „Įdomiausias buvo žygis. Jis buvo įsimintiniausias. Kelyje buvo labai daug punktų, kuriuose, atrodo, ir lengviausia užduotis, tapdavo pusvalandžio reikalu. Intercamp’e dar kartą įsitikinau, jog skautai yra viena, didelė šeima iš viso pasaulio. Visi draugiški, visada gali padėti. Tai neapsakomas jausmas, kai matai 2500 žmonių ir žinai, kad jie visi tavo broliai ir sesės, kurie gyvena tuo pačiu skautišku gyvenimu. Antrąją dieną, kai turėjome programą stovyklavietėje, su komanda, atėjome šaudyti iš lanko. Ten susipažinau su senyvo amžiaus seneliu iš JAV, kuris intercampą organizuoja nuo 1985 m. ir turi 15 anūkų. Tuomet supratau, kad jis įdėjęs begalę savo prakaito į kitų žmonių džiaugsmą”.

Laurynas: „Stovykloje buvo puiki atmosfera. Sutikome labai daug skautų, kurie buvo ypač draugiški. Su jais diskutavome, pristatinėjome Lietuvą, kalbėjome apie jų šalių skautus ir ne tik. Labai daug užsieniečių norėjo apsikeisti kaklaraiščiais, sakė, kad mūsiškiai labai gražūs. Ypač patiko tai, kad stovykloje jautėsi ta skautiška dvasia. Tai, kad skautai yra viena šeima, iš tiesų, broliai ir seserys. Labai stipriai matėsi skautavimo skirtumai tarp šalių ir pačių skautų, bet tai tik padidino užsidegimą skautauti ir sužinoti dar daugiau. Na, buvo ir nesusipratimų, kai dėl kažkieno klaidos, po 11 valandų kelionės ir bemiegės nakties turėjome keltis 5 valandą ryto filmuotis Lenkijos televizijoje, bet tai tik pridėjo smagumo. Visų įspūdžių ir jausmo kuris buvo kelionėje perteikti raštu neįmanoma. Būtų šaunu, kad tokie tarptautiniai projektai dažniau vyktų ir Lietuvoje”.

Benas: „Visa ši savaitė praleista IC ir Neighbours 2.0 prabėgo akimirksniu, nors žiūrint nuotraukas, prisimenant viską, kiek nuveikta, pamatyta, ištyrinėta. IC buvo smagu pamatyti kitų šalių delegacijas, jų įpročius ir papročius, kaip jie mato ir supranta skautavimo idėją, kuo užsiima savo stovyklose ar kasdieniam gyvenime. Taip ypač susibendravom su keliais Lenkijos skautais, su kuriais iš pradžių kalbėjom apie skautavimą, o vėliau, net nejausdami, perėjom prie šių dienų politikos, ekonomikos aktualijų. Kiti buvo Čekijos atstovai, su kuriais turėjom smagų laiką tiesiog bendraudami, dainuodami. Vėliau jie mus pakvietė į kitamet vykstati IC2016 Čekijoje, o mes juos į mūsų stovyklas. Pabaigoje buvo tautų vakaras, kur visos delegacijos pristatė savo virtuves, net dabar seilė varva. Taip prabėgo IC, bet prasidėjo Neighbours 2.0 pagrindinė projekto dalis Prudnike. Ten mes artimiau susipažinom su Lenkijos atstovais šiame projekte, diskutavom opiais Lenkijos ir Lietuvos taikiai draugystei klausimais. Kas smagiausia, kad tose diskusijose nuomuonės dažniausiai išsiskirdavo tarp mūsų pačių. Taip pat lankėmės Aušvico muziejuje ir bent dalinai galėjome pamtyti koki siaubą teko patirti lenkam, žydam, čekam. Šis projektas kardinaliai pakeitė požiūrį į Lenkiją ir jos žmones (bent dalį), kad nors mes visi ir labai skirtingi, bet kartu ir labai panašūs. Panašūs idėja, kuri jungė visus tuos 2500 IC dalyvių, ir tuos 24 Neighbours 2.0 projekto dalyvius, tai skautiškos teisingumo, dorumo, pagalbos artimui idėjos”.

Titas: „Be abejonės, giliausią įspūdį man paliko Marijke (arba kitaip – Babuška, kaip ji pati save pavadino). Tai 74 metų skautė iš Olandijos, kuri jau net 25 metus dirba tarptautiniame skautų muziejuje! Neapsakomai smagu, kuomet vienas „grybauji“ po stovyklą ir staiga, kažkokiu gražiu, bet tikrai nelietuvišku akcentu, išgirsti lietuvišką žodį: „Skanaus!”. Atsisuki ir pamatai besišypsančią Babušką, kurią prieš 10 ar 15 metų kažkoks skautas lietuvis (ei, gal atsiliepsi, kas Tu toks?) išmokė šio lietuviško žodžio... Per tą valandą bendravimo ji suteikė tiek žinių ir tiek motyvacijos, jog rodos, kad galėčiau padaryti bet ką! Galbūt ateityje parašysiu atskirą straipsnį vien tik apie pokalbį su ja. Bet neįmanoma perteikti tų jausmų ir tos ugnelės akyse vien tik juodai baltu... Tad naudingiau ir informatyviau būtų, jei realybėje prieitumėt ir manęs paprašytumėt, jog papasakočiau viską, ką iš jos išmokau. Tikrai neatsisakysiu. Ir būtent to ji ir norėjo – kad skleisčiau tą gėrį ir šilumą, kurią gavau iš jos bei kitų skautų. Nuostabu, neapsakomai nuostabu... Todėl iškart ir supratau – vienintelį savo atsivežtą lietuvišką suvenyrą (trispalvį šaliką su herbu) padovanosiu būtent šiam žmogui. Taip ir padariau. O ji iškart paklausė: „Ar galiu jį perdovanoti skautų muziejui?“, mat ją itin sudomino herbe esančio vyčio istorija ir ji mano, jog ją turėtų žinoti kiekvienas... Tai vat – pamatę Lietuvos trispalvę tarptautiniame skautų muziejuje, nenustebkite, ir jei tik bus proga – pasilabinkite (žodžio „labas“ reikšmę ji jau žino) su Marijke ;)“.

Na, ir pabaigai... Linksmiausia dalis - video!