Alytaus krašto stovykla

Senas Skautatinklis | 2005-10-11
Nors oficialiai stovykla prasidėjo liepos pirmąją, bet kai kuriems iš mūsų kur kas anksčiau... Juk reikėjo viską kruopščiai
suplanuoti, sudėlioti, susirasti vietą mūsų stovyklai, sukurti meniu, o ką jau kalbėti apie rengiamą programą... Sėdėjome ilgus vakarus, aptarinėdami ką, kaip, kur, kada daryti. Tai kainavo ne tik laiką, bet daug nervų ir kantrybės. Tikriausiai sunkiausia buvo mūsų tuntininkei, kuriai teko atsakomybė dėl finansų... tačiau svarbiausia- mums pavyko!!!

Pagaliau atėjo ta diena, ta lauktoji valanda...mes išvykome! Visų veiduose matyti tik švytinčios akys ir spiginanti šypsena, gali būt geriau?? Visi dar kupini jėgų, minčių ir idėjų, jau autobuse planuoja kaip rengs pastovykles. Atvykome. O jau vaizdelis! Graži pušaičių girelė, čia pat už kelelio mūsų laužavietė, ir didelė didelė žaidimų aikštelė, o dar už kelių metrų - ežeras, apipintas įvairių pasakojimų. Čia jau formuojasi ežero turistinė zona, nors ežeras nėra labai didelis (575ha), tačiau an gilus. Vietomis gylis siekia, net 8metrus! Todėl be vadovų - jokių maudynių! Griežta, bet teisinga.

Prasideda mūsų gyvenimas. Pastovyklėse gyvename draugovėmis. Na ir prasideda konkursas: kas gražiau, kas įmantriau ir geriau įkurs pastovyklę. Vienur atsiranda pakeliamas laužas, kitur - medinė tvora, supynės, vartai su skrybėle ir nendrėmis, suoliukai, indaujos, plovyklos, dekoracijos. Juk mes vis dar kupini jėgų. Visur triukšmas, visi skuba, juda. Net vakarienės nereikia, taip trokštam viską
įsikurti iki rikiuotės. Tačiau idėjų per daug...tenka kai kuriuos planus atkelti rytdienai. O štai ir laikas atidarymo rikiuotei.
Laimingi, pasipuošę ir pasitempę laukiame nurodymų ir planų iš vadovų. Mišku aidi mūsų originalūs šūkiai. Mūsų draugovei dalį jų padėjo kurti stovyklos komendantas. Dėkojame Karoliui!

Stovykla praėjo labai greit, su begale nuotykių. Uždarymo rikiuotė, atrodė, buvo tik keletas valandų po atidarymo rikiuotės... Juk linksmas laikas bėga taip greit...

Stovyklos pradžioje skelbimų sienoje pastebėjome įdomų ir paslaptingą užrašą: Dėmesio! Graži kino žvaigždė suteikia galimybę bendrauti su juo, t.y. Kęstučiu. Galite skambinti telefonu, kurį matote (telefono piešinys). Na ir prasidėjo... skautukai lėkė pas Kysą autografų, atsirado jo asistentė, žurnalistai, operatorė, kuri viską įamžino, interviu ėmimai, pasakojimai kaip jam sunkiai sekėsi kopti į žvaigždes.

Didelių įspūdžių paliko ir kliūčių ruožas. Buvo tikrai šaunu. Visiem taip patiko purvo vonia, kad buvo savanorių šliaužti dar kartą. O net jam ir pasibaigus kelios sesės, budėjusios virtuvėj ir nedalyvavusios ruože, bėgo pavėluotai ir nėrė į ne kaip kvepiančią masę...

Taip pat aistros ilgai nerimo ir dėl naktinio žaidimo. Visi šaukė per kitus, stengdamiesi įrodyt, kad jie patyrė didesnį nuotykį negu draugai. Nors man šiame žaidime teko dalyvauti keletą minučių, bet likau laiminga. Nors gulint uodų buvo tiek, kad nesimatė jau temstančio dangaus, vis tiek nejudėjom. Trise gulėdami aukštoj žolėj laukėm priešų, kurie atėję į mus baksnojo lazdomis, nesuprasdami kas per daiktai čia guli ir garsiai aptarinėdami radinį. Tą vakarą dar ilgai sėdėjome prie laužo, pasakojome ką jautėme, kaip mus vijosi šunys ir t.t.

Su sese Rugile siautėjom keletą naktų, atvykus šeštokams. Ankstų rytą sugebėjome abiems padaryti ir manikiūrą, ir pedikiūrą, ir makiažą, net suberti visą dėžutę sunkiai nusiplaunamų blizgučių. Žinoma, kentėjom ir mes... Man teko visą dieną ieškoti savo kedukų...
Žinojau tik tiek, kad jie arčiau dangaus... Radau vieno namo pastogėj, bet svarbiausia radau!

Kadangi turėjome vandens ligi soties prasidėjo mūsų draugovės mažasis vandens karas, kuris vėliau išaugo į pusės stovyklos karą. Merginos bėgiojo jau su vandens kibirais, vaikinai su ,,balėjomis“. Vieni budėjo prie šulinio, neleisdami priešams semtis vandens, kiti darė apgaulingus veiksmus, pridenginėjo vieni kitus ir būriu sušokdavo ant vieno žmogaus...Nebuvo nei vieno sauso medžiagos kampelio...gal ir gerai – juk buvo taip karšta!

Kas vakarą stengėmės parengti kuo geresnį vaidinimą prie laužo. Siuvome vestuvines sukneles, piešėme veidus anglim, filmavome, siuvome klevo lapų kostiumėlį, darėme karūnas Mindaugo karūnavimo dienai paminėti. Kūrėme pasakas, kurias vaidinome. Ir išties, mums sekėsi net labai puikiai. Sulaukėme daug plojimų ir palaikymo.

O svarbiausia, kad šioje stovykloje atsirado naujų sesių ir brolių. Patyrę skautai ėjo į žygį, bet tai tebūnie lieka paslaptyje ir jų atsiminimuose. Vien 10 skautų gavo vyšninius kaklaraiščius! O ką jau kalbėti apie kitus. Galbūt todėl, kad mūsų nebuvo labai daug (bet tikrai daugiau nei100) galėjome geriau suprasti ir padėti vieni kitiems.

Mes pažadame, kad šios stovyklos tikrai nepamiršime. Juk joje buvo tiek gėrio, meilės, supratimo ir visko ko gali sulaukti geriausio iš skautų! Nenukrypkime nuo savo tikslų ir toliau to siekime. Labai dėkoju visiems dalyvavusiems ir prisidėjusiems prie stovyklos organizavimo. Buvo verta.

Sesė Simona

Po sunkių, pastovyklės įrengimo darbų, gali miegoti bet kur ir bet kada



Čia aš – miško fėja



Čia mano ir Rugilės menas, antras ankstyvas rytas. Labai gaila, kad šioje nuotraukoje nesimato jūros blizgučių ir pedikiūro... beje, noriu pasakyti, kad ant mūsų tikrai nepyko!



Pristatinėjame savas karūnas



Princesė ir brolis, tik neatsimenu pirmas, antras ar trečias...



Mūsų žvaigždutė su vienu iš milijono gerbėjų!



Dar kartą noriu pasakyti: mes buvome laimingi VISI!!!



Sesė Simona (dzylbuke)
Senas Skautatinklis | 2005-10-11