Stovykla „Laukinukai“

Senas Skautatinklis | 2005-10-09
Pirmą dieną lijo, bet nieko. Įsirengėm, susitvarkėm viską, pasidarėm pastogę, padainavom, pavalgėm... Išgyvenom. :)
Naktis buvo lietinga, bet mums vistiek teko budėti. Laužą mūsų ištvermingiausieji broliai išlaikė iki ketvirtos valandos ryto, o paskui nuėjo miegot (tada jis dar degė)...

Antrą dieną lietus pasiuto. Baisiausia, kad mūsų laužas buvo užgesęs. Ir malkų sausų neturėjom, tai šlapias užkūrėm. Pusvalanduką degė, tačiau arbata nespėjo išvirti, taigi gėrėm apyšiltę arbatytę. Pusryčiam paruošėm sumuštinukų. Dvi palapines jau plaukė... Viena iš jų- mūsų lydinčios mokytojos. Vandens iki kauliukų ten buvo. Bet vadove ant pripučiamo čiužinio miegojo, taigi plaukiojo palapinej... :D Kitos draugovės vadovė, pasitarusi su Puvočių kaimelio studentais, apgyvendino mus sename, sulūžusiame namelyje... O mažiukus- mokykloj, ten, kur šilta ir smagu. Iš pradžių tame mūsų namelyje dar buvo elektra ir degė keletas lempų, bet po penkiolikos minučiųjos staiga užgeso. Pasirodo, medžai išvertė elektros stulpus, ir visame Puvočių kaime dingo elektra. Kadangi keletas iš mūsų turėjome skautiškas lempas,o jau temo, taigi pasišvietėme. Mes juk skautai- puikiausiai įsikūrėme. Apie aštuntą valandą atvažiavo mano tėveliai ir namo išsivežė mūsų draugoves mažiukes. Pavalgėm vakarienę ( gavom ir karštos arbatos!... nes studentai leido išsivirti virtuvėlėj). Tačiau mes buvom namely - sienos medinės plyšiuotos, langai išdaužyti , kai kurie užkalti lentom, dulkių sluoksnis kilometrinis, durys- jau nebe durys... Baisu, bet nieko- išgyvenom... Galų gale įsikūrus, kai kurie jau po dainų nusmigo, o likusieji nuėjom į kambarėlį, tokį mažytį... Ten dar buvo stogas nekiauras ir tokios kietos metalinės lovos- jausmas lyg ant tvoros gulėtum, bet, kaip matot, išgyvenom, aišku, nemiegojom... Tie, kurie buvom tam kambariukyje, valgėm "Nutelą", pasakojom anekdotus, labai baisių istorijų prisigalvojom, tai gan labai nejauku pasidarė, nes pro vieną neužkaltą langą matėsi mėnulio pilnatis, šakos daužėsi į stiklus, durys girgždėdamos darinėjosi, pro plyšius švilpė vėjas, retkarčiais kur ne kur sukaukdavo šuo, tačiau duslus knarkimas kitame kambaryje mus ramino... Bet visgi pažiūrėti, kas yra po lova tik mes visokiausių niekas neišdrįso! (Šiaip, tai ten nieko ir nebuvo...) Taip ir ištempėm iki ryto... Paskui, saulutei patekėjus, visiems kitiems pabudus ir durnavot pradėjus, sumanėm numigt. Kad ir tankai ten būtų šaudę, mes nebūtume pabudę- toks jau saldus miegutis paėmė!... :D
Trečią dieną- pylė kaip iš kibiro, bet mes nepasidavėm!!! Atvažiavo mūsų autobusiukas, ir mus iš namelio nuvežė į stovyklavietę susirinkti palapinių ir kitų daikčiukų... Taigi, važiavom keturis kilometrus iki stovyklavietės, nors antrąją dieną mes tiek per lietų keliavome pėsčiomis.Pagaliau atvažiavom... Ir... Ohohohohohoooo!!! ... Viskas plaukė...!!! Tik trys palapinės išliko sausos... Per kurmiarausius tryško vanduo lyg is geizerių- stulbinamas vaizdas, nes kita kurmiarausių dalis buvo prie šaltinėlio... O jis jau buvo panašus į Uuuupęęęę.... Taigi vadovės palapinę radom medyje...=D Braidžiojom po vandenėlį- iki kelių... Susikrovėm daiktus, atsisveikinom su kita draugove ... Kad ir kaip liūdna buvo- reikėjo skirtis...Atsisveikinę išvažiavome savais keliais...
Šitos stovyklos nepamiršiu visą savo gyvenimą... Man ji žiauriai patiko!!! Beje, mano skėtis( aš jį tik šiaip įsimečiau), pasitarnavo visai kitokiems darbeliams... Laužui gelbėti... Pati daviau... Ir - išsilydė... Gerai atrodė lydytas skėtis!... Vat ...

Beje, ir dainą perkūrėm ir jos jau niekada nepamiršim! Čia jau mūsų tos stovyklos hitas! Kai mes visą valandą ( o gal ir daugiau) laukėme atsako iš studentų vis dar savo stovyklavietėj, visi susiruosę, su kuprinėm ant pečiu lauke, ant lietaus, atsako iš studentų ( dar savo stovyklavietėj), kiaurai šlapi, tai dainelę perkūrėm:

Įsidėsim kelnes!
Įsidėsim kojines!
Įsidėsim džinsus!! Ir kai ką daugiau, daugiau!
Įsidėsim viską!
Kas dar nesušlapę!
Bliuskę, daugel maikių! Bus visiem šilčau!!!

Ir po to dar ilgai dainavom :

Dar neišeikime, dar pastovėkime
Juk neužmigsim, tikrai neužmigsime,
Šitokį vakarą,
Šitokį LIETŲ!
Kaipgi PALIKSIM!
Kaipgi paliksime!
Vat... O tą pirma dainelė tai iš tikrųjų vadinasi "Išgalvotas gyvenimas"!!!

Tai tiek įspūdžių iš mano pačios pimosios stovyklos... =)

Sesė Simona ir Brolis Adas.
Senas Skautatinklis | 2005-10-09