Linksma kelionė

Senas Skautatinklis | 2005-10-05
Kadangi taip nesmagiai atsitiko, kad į stovyklą negalėjau atlėkti laiku, tai nusprenžiau bent vienai dienai aplankyti savo mėgstamą stovyklavietę, kuri turėjo būti pilna skautų. Be to, tai buvo mano 10-oji „Kernavės“ stovykla, kurios niekaip negalėjau neaplankyti.

Ir štai išaušo smagus ketvirtadienio rytas, jau trečiadienį buvo sukrauta kukli manta ir išskalbta, išlyginta, iščiūčiuota skautiška uniforma su daug spalvotų emblemų bei ženkliukų. Kaip vėliau paaiškės, tai labiausiai žavintys skautiški atributai, kurie žavi pakeleivingų automobilių vairuotojus. Apsivelku uniformą, kuprinė ant pečių ir už dešimties minučių aš jau keliu nykštį prie kelio. Jauduliuko pilnos kelnės, nes keliauju ten, kur begalė žmonių, kuriu nemačiau mažiausiai metus, nes teko atsakingai ruoštis brandos egzaminams. Šokinėju ir visaip kitaip bandau atkreipti vairuotojų dėmesį ir štai už pusvalanduko aš jau įsitaisau pakeleivingo čeko mašinoj, kuris keliauja į Rygą. Kadangi nei angliškai, nei rusiškai čekas nemoka, iškarto traukiu žemėlapį ir rodau, kad už mačiau nei penkių kilometrų man reikėtų išlipti. Mmm.. Dar tik kelionė prasidėjo, o jau tiek smagių akimirkų (juk ne kiekvieną dieną sustoja čekai:)).
Truputuką duodu darbo kojom, kad užimčiau patogią balsavimui vietą ir vos iškėlus ranką stoja mielas žmogysta. Keliauju iki Sudervės. Vairuotojo nuomone skautai, tai armijos dalis. Po malonaus pokalbio jis sužino daugiau apie skautus. Pabrėžiau, kad į armiją skautai panašūs nebent tik rikiuotėmis ir kad turi uniformą. Jis važiuoja gan greit ir man tenka greit išlipt, o neprisikvėpavęs daug gryno oro mane pastebi, sustoja ir veža kitas linksmuolis. Tiesa, ant galinės sėdynės sėdi du maži vaikai, bet jis mane pažino iš uniformos, todėl visiškai nebijo pavėžėti. Buvo labai smagu pasakoti apie stovyklą, į kurią važiuoju. Taip pat jis pasakojo, kaip jam teko patirti vieną gan ekstremalų žygį. Tuomet jam buvo apie vienuolika metų ir jis gyveno Vievy. Su klasės draugais ir auklėtoja buvo nuspręsta aplankyti Kernavės piliakalnius. Kadangi jis mėgdavo pabūti vienas, atsiliko, o draugai ir auklėtoja to nepastebėjo ir išvyko namo. Tuomet vaikinukas nesutriko ir grįžo namo pėsčias, tiesa, sakė, kad truputuką tranzavo, tai buvo pirmasis ir vienintelis tranzavimas jo gyvenime. Deja jam tenka sukti į Vievio pusę, o mane paleidžia. Iki Kernavės liko aštuoni kilometrai, kuriuos padėjo įveikti nekalbi lenkų pora. Įdomiausia tai, kad jiems buvo po apie šešiasdešimt metų ir jie važiavo pirmą kartą pažiūrėti Kernavės piliakalnių. Patariau apsilankyti ant Balto kalno bei pasivaikščioti paneriu. Išlipau Kernavės centre ir žigiavau bešvilpaudamas pro piliakalnius, Pajautos slėnį, arklides paskui į kalniuką ir atsivėrė nuostabus vaizdas...

„Kernavės“ tunto „Ragučio“ draugovės pricas Jaronimas
Senas Skautatinklis | 2005-10-05