Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-12-24

Ugdymas meile vietoje baimės

BP kalba, sakyta 1933 metais

 

Brangūs broliai ir sesės,

Visus metus mintimis vis grįždavau prie šios BP kalbos, todėl ir šiandien vietoje savo sveikinimo noriu pasidalinti visu jos tekstu. 

Gražių jums švenčių! Linkiu mažiau bijoti, daugiau tikėti ir neptritrūkti ištvermės darant tai, kas jums svarbu.

sesė Jorė, LS Tarybos pirmininkė

Ugdymas meile vietoje baimės

1922 m. rugpjūčio 1 dieną Ženevoje vykusiame Tarptautiniame moralinio ugdymo kongrese Lordo Roberto Baden-Powellio sakytos kalbos ištrauka.

Baimės dominavimas

Lankydamasis vienoje Rytų šventykloje, pamačiau trigalvį Dievą, simbolizuojantį Meilę, Neapykantą ir Taiką. Pasidomėjęs, kuri trejybės dalis buvo labiausiai garbinama, sužinojau, kad daugiausiai prašymų sulaukdavo Neapykanta. Ne žmonių noras nekęsti, o jų baimė sulaukti kitų neapykantos skatino stengtis permaldauti velnišką genijų.

Mintis, kad šie žmonės buvo valdomi baimės, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti absurdiška, tačiau geriau pagalvojus, juk baime remiasi visų pasaulio valstybių politikos. 

Mes trokštame taikos ir todėl rengiamės karui, bijodami, kad kitaip patys būsime užpulti priešų; mes skelbiame taiką, nes bijome karo žiaurumų. Dažnai siekiame, kad šalies vyriausybėje būtų atstovaujamas mūsų visuomenės sluoksnis, nes bijome, kad bus priimti įstatymai, palankūs kitam visuomenės sluoksniui. Stengiamės laikytis moralės normų, nes bijome nesilaikymo teisinių arba emocinių pasekmių. Skurdo baimė skatina mus uždirbti pinigų. Ne meilė Dievui, bet Dievo baimė kai kuriuos žmones daro moralius, nors tai reiškia, kad prietaringumas užėmė tikėjimo vietą.

Kariuomenės ir laivyno disciplina daugiausiai pasiekiama per baimę ir bausmes. Panašūs principai praeityje buvo naudojami ir ankstyvojo ugdymo stadijose. Baimė buvo stipriųjų ginklas terorizuojant silpnesniuosius.

Pasauliui reikia kitokios dvasios

Besimelsdami krikščionys taria Viešpaties maldą. Tikiu, kad istoriškai ši malda egzistavo dar prieš Kristų ir ja meldėsi įvairių religijų žmonės, dėl to „Tėve mūsų“ išreikštas noras „Teateinie jo karalystė ir tebūnie jo valia tiek danguje, tiek ir žemėje“ yra labai svarbus žmonėms, ir ne tik krikščionims.

Iš šių žodžių suprantame, kad esame vieno Tėvo vaikai, ne tirono vergai, ne vieni kitų priešai, ir išsaugome viltį, kad pasaulyje įsivyraus Dievo valia. Dievas yra Meilė. Tai Meilės karalystei mes meldžiamės. Ir vis tiek leidžiame sau gyventi po baimės jungu.

Argi negalime šalia pasyvaus meldimosi Meilės karaliavimui rasti būdo, kaip aktyviai ją skatinti?

Kaip sakė Alfredas Višartas: „Žmogus yra didžiai atsakingas už socialinį gyvenimą ir jei to gyvenimo vaisiai yra karas, neturtas, nusikalstamumas ir ligos, tai būtent žmogaus pareiga yra ištaisyti šias kančias keliančias blogybes. Vis dėlto tikrieji žmonių sukeltų blogybių kaltininkai labai retai pripažįsta savo atsakomybę, nes pasaulis yra įpratęs tikėti, kad Dievas privalo saugoti ir Dievas privalo atleisti. Visas atsakomybės dėl gyvenimo sąlygų perkėlimas Dievui, kai iš tiesų atsakingas turėtų būti žmogus, apgaudinėja žmones ir trukdo keisti padėtį.“

Norint veiksmingai išnaikinti blogybes, būtina keisti jas gėriu. Slopindami Baimės dominavimą, turime vietoj jos sutelkti tokį pat kiekį stiprios įtakos. Jei anksčiau minėtais atvejais Baimę pakeistume Meile, sumažintume skurdą, nusikalstamumą ir ligas savo šalyse, o visuotinis pasitikėjimas, garbė bei geranoriškumas padėtų siekti tarptautinės Taikos.

Dabartinė padėtis Europoje grasina tęsti militarizmą

Karas, kuris turėjo būti jau pasibaigęs, daugeliui mažų valstybių suteikė galimybę tapti nepriklausomoms ir turinčioms apsisprendimo laisvę; bet iš tiesų vyksta tikrosios šio karo pamokos ir vyrauja baimė dėl saugumo. Tai reiškia, kad dabar yra daugiau apsiginklavusių valstybių, nei jų buvo 1913 metais. Kelias didžiąsias tų dienų kariuomenes pakeitė daugybė mažesnių, tad kartu jos turi daug daugiau armijoje tarnaujančių vyrų. Dabar yra dar daugiau kibirkščių, galinčių sukelti ugnį.

„Savarankiško apsisprendimo" mada išpūtė kelių tautų nacionalines ambicijas, nors jos dar nesubrendusios savarankiškai administracijai. Vykstant lėtam vystymuisi, jos buvo pernelyg nekantrios, todėl pasirinko greitesnį revoliucijos metodą. Pagal prigimtį revoliucijos tikslas yra apsaugoti masių laisves. Praktika parodė, kad tai labiau įtaigi militarizmo forma.

Kariuomenių panaikinimas padėtų sustabdyti karus, kaip ir policijos panaikinimas sustabdytų nusikalstamumą. Mes turime pašalinti karo priežastis, kariuomenės yra padarinys, Baimės ir kovinės dvasios rezultatas. Ir tai yra Ugdymo klausimas.

Praeityje beveik visada buvome mokomi mąstyti, kad karas yra bet kokių tarptautinių sunkumų sprendimo būdas, o dabartinė padėtis Europoje tik patvirtina besitęsiančio Baimės kulto grėsmę.

Akademinis mokymas daugybę kartų mokė tautos istorijos pabrėždamas pergales karuose, negarbingai praleisdamas pralaimėjimus, šmeiždamas priešus ir aukštindamas savo pačių plėšikavimus. Turėtume siekti pakeisti visa tai, augančias kartas mokyti taikių šalies pergalių, o apie kitas valstybes mąstyti vartojant Taikos terminus.

Kariniam ugdymui reikia pakaitalo

Didelę savo gyvenimo dalį praleidau būdamas kareiviu ir mačiau karo metu žmonių leidimu žudomus mūsų brolius – vyrus, griaunamus jų namus, kenčiančias nekaltas moteris, jų vaikus ir iš to kylančius žiaurumus bei siaubą.

Kita vertus, taip pat pats mačiau kare atsiskleidusius puikius tikro vyriškumo pavyzdžius, kurie yra akivaizdūs visose karingose tautose.

Savanoriškas paklusnumas griežtai drausmei, ištvermė susidūrus su sunkumais, ištikimybė draugams  ir grupės moralė, didvyriškumas ir siekis drąsos, kuri sutvirtina vyrus  ir veda į bebaimę mirtį dėl savo šalies - visa tai privalo būti įvertinta kaip plačiai palitusių  vyrų, kaip vyrų kūnu, protu ir dvasia, karinių mokymų rezultatai.

Būgštaujama, kad panaikinus armiją šios vertingos vyriškumui savybės atrofuotųsi ir išnyktų.

William James  „Atlantic Monthly Journal“ spausdintame dėmesio vertame straipsnyje apie „Moralinį atitikmenį karui“ nesenai rašė, kad žmonijai atėjo laikas rasti pakaitalą karui – mokantį Taikos, bet neatimantį iš tautos vyriškumo bei negarsinantį jos bailiais ir „tokia daugybe verksnių”. Jis sako: „Karo baisumai yra pigus būdas išsigelbėti nuo vienintelės galimos alternatyvos: nuo sekretorių ir mokytojų pasaulio, bendro vaikinų ir merginų mokymo ir zoofilijos, vartotojų lygų, nevaržomo industrializmo ir drąsaus feminizmo. Jokios paniekos, jokių sunkumų, daugiau jokio narsumo! Gėda tokiam planetos galvijų kiemui!... Karinės dorybės vis dar turi būti tvirtu cementu; bebaimiškumas, minkštumo niekinimas, savų interesų atsisakymas, paklusnumas komandoms turi išlikti uola, ant kurios pastatytos Valstijos”.

Istorijos pamokos apie Romos imperijos žlugimą įrodė šio argumento stiprumą. Dalis modernių valstybių  išsaugojo karo prievolę tiek dėl ugdymo, tiek dėl karo tikslų, tiek dėl savo rasės vyriškumo išsaugojimo.

Kaip išsaugoti vyriškumą tautoje

Retas nesutiks, kad reikia ugdyti vyriškumą ir charakterį, bet esmė yra sukurti metodą, kuriuo tai būtų galima atlikti neruošiant vyrų karui ir apsieinant be kraujo praliejimo.

W. James kaip sprendimą siūlo idėją,  kuri greta ištvermės ir drausmės skiepijimo suteiktų galimybę dykinėjantiems turtuoliams mokytis vyriškumo kartu su vargstančiais skurde; jis siūlo visiems šalies jaunuoliams  metus tarnauti ne kariuomenėje, bet anglies ir geležies kasyklose, krovininiuose traukiniuose, žvejybos laivuose žiemą, tiesiant kelius, kasant tunelius, dirbant liejyklose ir šachtose, statant dangoraižius ir t.t.

Tai tikras mokinių grūdinimas, nors, ar darbdaviai norėtų savo lėšomis apmokyti jokios patirties neturinčius jaunus žmones, yra jau kitas klausimas.

Vis dėl to fizinis tvirtumas nėra vienintėlė reikalinga savybė. Šie užsiėmimai duoda daug vertingų rezultatų grūdinant individą ir mažinant skirtumus tarp klasių, bet nebūtinai daug pasiekia formuojant charakterį, nors tai yra labai reikalinga ateities ugdyme.

Šioje srityje yra pagirtina universalioji jūrininkystė su savo disciplina, vyriškumu, išradingumu ir t.t., draugišku santykiu su svetimšaliais ir pritaikymo paprastumu; deja, jūrinės prekybos mastai leistų ją išbandyti tik mažam procentui jaunuolių.

Tarptautinis sportas, žinoma, yra dar viena galima vyriškumo ir geros savijautos skatinimo priemonė. Bet tokiu atveju nebūtų įtraukti dirbantieji ir silpnesni.  Dar daugiau, visos šios priemonės skirtos tik vienai lyčiai – vyrams. Šiandieniniame pasaulyje moterys darbu dalinasi kartu su vyrais.  Nuo jų, daugiau nei nuo vyrų, priklauso ateities kartos kūno ir proto sveikumas.  Efektyvus moterų ugdymas yra mažų mažiausiai tos pačios vertės kaip ir vyrų. Jos taip pat turi būti mokomos.


Savanoriškas vyriškumo ugdymasis yra įmanomas

Argi neturime idealų nesusijusių su karu ir kraujo praliejimu, kuriuos pasiūlę berniukams vis tiek ugdytume juose vyrišką veržlumą, susižavėjimą vyriškumu ir drąsa, pasitikėjimą savimi, didvyriškumą, pasiaukojimą ir riteriškumą?

Tereikia patiems paklausti berniukų arba pažiūrėti, kokias knygas jie skaito.  Tiesa, jie skaitys knygas apie mūšius ir kovas, bet leiskite jiems pasirinkti ir jie žymiai mieliau rinksis pasakojimus apie nuotykius jūroje ir sausumoje, tyrinėtojų istorijas apie didžiuosius medžioklės žaidimus, gyvenimą miškuose, oreivystę ir kitas gyvenimo sritis, kur veikėjai atspindi geriausias vyriškumo savybes.

Nors ne kiekvienas berniukas skaito ar gali skaityti, nėra berniuko, raštingo ar neraštingo, kuris nenorėtų apsimesti tokiu herojumi ir išbandyti jo veiklą.

Raudonųjų indėnų ar zulusų amatai, ceremonijos ir įrankiai domina kiekvieną berniuką; nuotykiai svetimose šalyse, kopimas laukiniais kalnais, gamtiniai tyrimai miškingose vietovėse ir miškuose, stovyklavimo ir miško pažinimas,  pionerijos įgūdžiai, visa tai žavi jį. Šiuos užsiėmimus galima naudoti kaip ugdymo piliulės paauksavimą. Ugdymą aš suprantu ne tiek kaip žinių kišimą į berniuką, kiek noro siekti žinių skiepijimą  parodant jam tam tinkamus metodus.

Greta akademinio mokymosi šiuolaikiniu ugdymu siekiama vystyti individo charakterį,   techninius įgūdžius ir fizinę sveikatą. Minėti įgūdžiai gali būti vystomi naudojant aukščiau pasiūlytus užsiėmimus, bet tam jų organizatoriai turi būti įsigilinę į veiklą ir  padaryti ją judria.

Be to, gyvenimas po atviru dangumi, gamtos pažinimas, stovyklavimas, tyrinėjimai, kartografija, eskizavimas ir t.t. lygiai taip pat yra naudingas ir mergaitėms. Taigi, panašu, kad viso pasaulio jaunimas yra pasiruošęs ir laukia, kol jiems bus pasiūlyti tokie mokymai ir sudarytos galimybės juos išbandyti.  Tokie mokymai iš jų pusės būtų savanoriško ugdymosi forma, įgyvendinta su visa jaunatviška energija ir entuziazmu.

Tai neturėtų kirstis ir su jų mokykliniu ugdymu.  Veikla gali būti vykdoma laisvu laiku po pamokų, tada, kada paprastai visa mokykloje gauta nauda dingsta būnant blogoje aplinkoje ar užsiimant blogais pomėgiais.

Vien tik dėl šios priežasties tokia idėja turėtų patinkti mokytojams.

Tarptautinės galimybės

Jei norime nutraukti Baimės viešpatavimą ir atnešti į pasaulį Taiką, svarbesnis už siekį įstatymais kontroliuoti karingus vyriausybių polinkius tampa ateinančių kartų̃ tarptautinio geranoriškumo ugdymas.

Mano pasiūlyti idealai ir užsiėmimai pasirodė vienodai patrauklūs visų tautybių berniukams ir mergaitėms. Psichologiškai viso pasaulio vaikai yra daugmaž vienodi, kol nepradeda augti skirtingomis linkmėmis, priklausančiomis nuo juos veikiančios aplinkos. Iš pradžių jie visi yra panašūs užsidegimu sugerti į save įvairiausias idėjas ir veikti tik tai, kas juos iš tiesų domina. Siekiant sėkmingai taikyti šiuos universalius mokymus, entuziazmas yra labai svarbus – jis nudirba pusę darbo, o dėl savo universalių savybių kiekvienas vaikas bent pusiau atitinka mokymų dalyviui keliamus reikalavimus.

Jeigu negalime šių mokymų padaryti privalomų, bent jau galime tikėtis savanoriško dalyvavimo juose.

Daugėjant bendrų interesų, gerėjant tarptautiniams santykiams ir supanašėjus švietimo sistemoms, vis mažiau akcentuojamas tautinis išskirtinumas ir daugiau galvojama apie bendrą pasaulio gerovę. Dėl to mano pasiūlyti universalūs mokymai neturėtų būti neįmanomi. Tam paprasčiausiai reikia pakankamo paskatinimo ir reklamos.

Kiekviena šalis turi savo tautinių žaidimų, mėgstamų jaunimo. Jei anksčiau minėtiems užsiėmimams būtų suteiktas tautinių žaidimų statusas, jie anksčiau ar vėliau sudomintų kiekvieną žemės berniuką ir mergaitę. Užsiėmimai, pasižymintys savo įvairove ir galimybėmis juos keisti pritaikant savo poreikiams, svarbūs ir tuo, kad gali būti taikomi jaunimui su fizinėmis ar psichinėmis negaliomis, sudarant sąlygas iš užsiėmimų pasiimti tiek, kiek kiekvienas gali ir garantuotai pasiekiant naudos.

Jei visos tautos priims į savo kultūras tuos užsiėmimus, ne tik pagerės tautų fizinė sveikata ir moralė, bet bendrų pomėgių turėdami skirtingų tautų jauni žmonės išsiugdys kur kas platesnį abipusį supratingumą ir tarptautines simpatijas vieni kitiems. Tokiu būdu mes turėtume realizuoti jaunų žmonių, mąstančių ne karo, o Taikos terminais idėją, tuo pačiu neprarasdami jų vyriškumo.

Daugeliui tai gali atrodyti utopinė svajonė, per daug nutolusi nuo realybės, ir jiems natūraliai turėtų iškilti klausimas: „Ar įmanoma tai įgyvendinti praktiškai?“

Skautų ir skaučių ugdymas

Į tą klausimą jau atsakyta, o schema jau yra taikoma. Nors dar jaunas, skautų judėjimas šiuo metu jau vienija du milijonus įvairiatautės augančios kartos narių iš viso pasaulio. Judėjime esama pačių įvairiausių religinių konfesijų narių.

Jie jau sudaro pripažįstamą Broliją, kurios tikslas yra individo našumas, siekiant geresnės tarnystės kitiems, t.y. aukščiausios kokybės pilietiškumo.

Visgi judėjimas, kaip jau minėjau, yra jaunas ir kol kas dar ne visiškai žinomas ar suprantamas kai kuriose šalyse. Tai yra pagrindinė priežastis, kodėl noriu pristatyti judėjimą ir paaiškinti jo teikiamas galimybes.

Organizacijos pagrindas ir judėjimo mokymai yra tokie patys berniukams ir mergaitėms, nors kai kurios detalės skiriasi. Ugdant skirtingas amžiaus grupes, pagrindai taip pat išlieka tie patys, skiriasi tik detalės. Ugdymas yra laipsniškas.

Dar daugiau, tai gali būti ir yra vienodai efektyviai pritaikyta visų socialinių sluoksnių vaikams – nuo kilmingiausių iki vargingiausių. Toks ugdymas siekia eliminuoti klasių skirtumus.

Organizacija

Pagrindinis organizacijos vienetas yra skiltis iš 6–8 berniukų ar mergaičių, už kurią nuolat atsakingas vienas iš skilties narių – skiltininkas.

Keturios ar penkios skiltys (ne daugiau) sudaro draugovę, vadovaujamą skautų vadovo. Taip vienam apmokytam žmogui tenka pakankamai skautų, kad darbas būtų efektyvus ir būtų galima skirti pakankamai dėmesio kiekvieno individualaus charakterio lavinimui. Jis ar ji, kaip ugdytojas, jauniems žmonėms yra labiau vyresnis brolis arba sesė nei pareigūnas arba mokytojas.

Draugovės skiltininkai renkasi į Garbės tarybą ar komitetą, kuris administruoja draugovės reikalus.

Kad atitiktų įvairių narių poreikius, draugovės yra skirstomos pagal tris amžiaus grupes: 8–11 m. vaikai vadinami vilkiukais; arba jaunesniaisiais skautais, juos stengiamasi nukreipti tinkama linkme, 12–16 m. skautų veikloje svarbiausia yra saviugda ir ugdymas; roveriai nuo 17 m. ruošiasi tėvystei ir gyvenimo pareigoms.

Ugdymas

Kiekvienoje amžiaus grupėje ugdymu siekiama lavinti šias keturias pagrindines sritis:

1)      Charakterį ir protą, asmeninį „vyriškumą“, t.y. atsakomybę ir pasitikėjimą savimi;

2)      Rankdarbius ir įgūdžius;

3)      Sveikatą ir stiprybę;

4)      Tarnavimą kitiems, kolektyvinį bendradarbiavimą ir geranoriškumą.

Metodo esmė yra skatinti jauną žmogų savarankiškai vystytis šiose srityse, o ne pateikti jam instrukcijas, sukurtas kitų ir „nuleistas iš viršaus“. Vieni ar kiti miško pažinimo, stovyklavimo užsiėmimai savyje talpina įvairius skirtingus dalykus. Paimkime, pavyzdžiu vieną charakterio savybių – pastabumą. Jis lavinamas sekant pėdsakais. Pėdsekystė – patrauklus ir naudingas dalykas, o kai berniukas ar mergaitė išmoksta pastebėti ir atskirti skirtingus pėdsakus bei žymes ant žemės ar ženklus ir garsus ore, toliau jis mokosi daryti išvadas skaitydamas tų ženklų perteikiamą informaciją, o tai stimuliuoja jo motyvacijos įgūdžius ir protą, taigi – charakterį.

Uniforma

Brolija turi pripažintą uniformą kuri vienu metu sukelia susižavėjimą berniuko ar mergaitės akyse, pakylėja grupės moralę ir savigarbą, o taikant ją visame pasaulyje, nariai suvienijami vieno ženklo, kuris yra jų bendro idealo simbolis.

Įžodis ir priesakai

Į Broliją priimama ceremonijoje, per kurią berniukas iškilmingai pasižada būti visada ištikimas Dievui, savo Šaliai, Judėjimo idealams ir noriai tarnauti kitiems žmonėms.

Šie idealai telpa į dešimt Skautų priesakų:

  1. Skauto garbė turi būti patikima.
  2. Skautas ištikimas Karaliui, savo Šaliai, savo vyresnybei, darbdaviams ir tiems, kurie yra pavaldūs jam.
  3. Skauto pareiga – būti naudingam ir padėti kitiems.
  4. Skautas yra visų draugas, brolis kiekvienam skautui, nesvarbu, kuriai socialinei klasei jis priklauso.
  5. Skautas mandagus.
  6. Skautas – gyvūnų draugas.
  7. Skautas nedvejodamas vykdo tėvų, skiltininko arba skautų vadovo paliepimus.
  8. Skautas net sunkiausiomis akimirkomis šypsosi ir švilpauja.
  9. Skautas taupus.
  10. Skauto mintys, žodžiai ir veiksmai yra švarūs.

Autoritetų nuomonės

Tai nėra tik teorinė programa. Ji išbandyta ir praktiškai įrodyta visose šalyse. Dar daugiau –ją palankiai vertina ugdymo autoritetai. Aš pacituosiu tik keletą nuomonių iš daugelio , kurių sulaukėme.

Deanas Russellas, Niujorko Kolumbijos universiteto ugdymo profesorius rašo:

„Tiesa, skautiška programa tikrai papildo mokyklų darbą. Ši programa sukurta taip, kad kuo daugiau ją studijuoji ir kuo labiau į ją giliniesi, tuo esi tikresnis, jog pradėjus programą taikyti buvo padarytas tikras atradimas. Berniukų skautų programa – tai vyriški užsiėmimai, sumažinti iki berniuko dydžio. Ji tinka berniukui ne tik todėl, kad jis yra berniukas, bet todėl, kad jis yra augantis vyras. Būtent dėl šio dalyko žlunga tiek daug organizacijų, siūlančių programas berniukams ir mergaitėms... Skautų programa neprašo berniuko daryti to, ko nedaro vyras; berniuką ji nuosekliai, žingsnis po žingsnio, veda vyriškumo link. Ne skautiška programa yra labiausiai stulbinamas judėjimo bruožas, o pats metodas. Jis, drįsčiau teigti, turi tai, ko mes šiandien neturime niekur kitur... Mano draugai, kaip mokyklos vadovas noriu jums pasakyti, kad mano nuoširdžiu įsitikinimu, mūsų mokyklos negalės patenkinti ateinančių kartų poreikių, jei jose neįdiegsime kuo daugiau skautiškos dvasios ir skautiško metodo. Be to, turime padaryti taip, kad skautiška programa užimtų kuo daugiau berniuko laisvalaikio valandų.

Deanas Russellas tęsia sakydamas, kad jis yra tikras, jog tada, kai mokyklų vadovai pripažins savo pareigą Valstijai, supras visuomenės poreikius, įsiklausys į patriotizmą, jie supras, kad būtent nuo jų, labiau nei nuo kitų, priklauso šalies ateities gerovė. Tada jie „nepaliks neišbandytos priemonės, kuri padaro tiek daug gero.“

Britų ugdytojas Edmondas Holmesas savo paskutinėje knygoje „Duokite man jaunimą“, paskelbė aksiomą „praktika privalo prasidėti anksčiau už profesiją“ ir reikalauja iš esmės patobulintos ugdymo sistemos, kuri atitiktų modernių laikų poreikius. Senoji sistema iš principo bloga, nes per dažnai ugdo bausmės baimę, godumą apdovanojimams ir tuštybe arba pavydu grindžiamą konkurenciją, užuot skatinusi įgimtus pomėgius ir saviraišką. Kaip teisingos krypties pavyzdį jis nurodo: „Mes turime klausti savęs, kokiais pagrindiniais principais turėtų būti vadovaujamasi mokyklose. Laimei, turime gerą pavyzdį, kuriuo reikėtų tinkamai sekti. Berniukų skautų judėjimas iki šiol yra vienas sėkmingiausių mėginimų garantuoti tinkamą jaunuolių ugdymą. Jo sėkmės priežastis – dviejų būtinų žmogaus prigimčiai poreikių tenkinimas: savirealizacijos reikmė ir darbo su kitais bei kitiems reikmė. Skautiškoje ugdymo filosofijoje užtikrintai palaikoma pusiausvyra tarp asmenybės ir bendruomeniškojo „aš“ poreikių... Siekti šios pusiausvyros ir ją išlaikyti turėtų būti pirmutinis visų, kuriems svarbus ugdymas, tikslas.

Viso to siekiama vadovaujantis mokymosi veikiant ir aktyvios saviraiškos vietoj pasyvaus idėjų priėmimo principais. Šiems principams pritaria austras profesorius Cizecas. Jis į klausimą, kaip sugebėjo, mokydamas savo mokinius, pasiekti tokių aukštų rezultatų, atsakė: „Tai ne mano nuopelnas. Aš atrišu rankas, o kiti mokytojai jas suriša. Tai vienintelis skirtumas.“

Šis vienintelis skirtumas, kaip Edmondas Holmesas pabrėžia, „yra beveik esminis skirtumas tarp teisingo ir blogo ugdymo.“

Išvados

Paskutiniais metais ugdymo samprata išsiplėtė už mokyklos sienų ir ypatingai, jo tarptautinėje plėtroje. Tad išdrįsau pasiūlyti būdą, kurį sujungus su mokykliniu lavinimu, gali būti pradėtas bendras savanoriškas geros valios ir tarnystės mokymas ir taip pakeista senoji sistema, kurioje vaikas auga arba su bausmėmis grįsta rūsčia disciplina, arba su neribojamomis privilegijomis.

Jei ši gana universali ugdymo programa būtų prieinama abiem lytims, tai turėtų svarbų poveikį tautos gerovei ir charakteriui.

Tai ne tik paskatintų veikti, bet eitų dar toliau: naikintų klasių skirtumus, Baimę keistų Meile, Nesupratingumą – Simpatija, o Karą – Taika.

Skautiškai lavinant, pasitikėjimo savimi ugdymas ir riteriškumas eina išvien su fizinės veiklos ir drąsos skatinimu. Šis lavinimas pajėgus ugdyti naują berniukų vyriškumą ir kartu mergaites, kaip visapusiškas asmenybes, kurios galėtų neutralizuoti karinio ugdymo praradimus arba perdėtas militarizmo dorybes.

Jei toks lavinimas bus skatinamas visose valstybėse taip, kad auganti pasaulio karta jaustųsi susieta su Brolija, tai bus didelis indėlis naikinant karą ir artėjant prie ilgai lauktos taikos ir geranoriško žmoniškumo eros.

 

Robertas Baden-Powellis