„Pasaka be galo“ - XVI-oji Kernavės tunto vasaros stovykla

Senas Skautatinklis | 2005-08-24
Visą savaitę, nuo šeštadienio (07.30) iki šeštadienio (08.06), netilo šurmulys, degė laužai ir aidėjo dainos. Jau per pačią pirmą stovyklos atidarymo rikiuotę skautai įsitikino, kokioje paslaptingoje ir pasakiškoje vietoje jie stovyklauja ir kad jų laukia daug nuotykių bei išbandymų.



Staiga aptemo dangus, paukščiai ir visi kiti gamtos garsai nutilo, atrodė, kad visi medžiai ir žemė kažko laukia. Ir sulaukė... Mus užklupo smarkut smarkutėlis lietus, o liovėsi jis taip pat greit, kaip ir prasidėjęs. Po šio gamtos stebuklo dangus tapo aukso spalvos ir suglumę jau nebesupratom, kas čia per velniai dedasi. Taip atėjo vakaras. Sutemo. Kartu su tamsa įsižiebė laužo šviesos. Jos kvietė visus iki vieno prisijungti prie bendro stovyklinio laužo. Pirmos dainos buvo vos vos girdimos, tačiau žingsnis po žingsnio ledai buvo pralaužti ir visi susirinkusieji traukė vieną už kitą garsesnes dainas bei žaidė žaidimus. Po tokios linksmos dalies vakaras, išskyrus pačius mažiausius, kurie liko saugoti stovyklos ir ilsėtis, dar nesibaigė. Patyrę skautai, skautės, patyrusios skautės ir skautai išsiruošė į naktinį žaidimą.

Sekmadienio rytas išaušo be jokių staigmenų, kaip ir buvo suplanuota, vyko programa pastovyklėse, pabaigiami įsikūrimo darbai, suskirstytas budėjimas.



O vakarop vilkiukai, pavirtę angeliukais, ir visi kiti, nurimę ir susikaupę, ėjome į Šv. Mišias, kurias laikė kun. A. Saulaitis. Tą naktį turėjome gerai išsimiegoti, nes ryte mūsų laukė didelis išbandymas – žygis.

Vilkiukai Nerimi nuo Vievio tilto iki Čiobiškio kelto plaukė plaustu, paukštytės aplankė Kernavės istorijos ir archeologijos muziejų bei patyrė nuostabią pažintinę kelionę po Kernavės apylinkės. Skautės taip pat žygiavo bei keliavo po gražiąsias Kernavės apylinkes. Skautai ryžosi kiek ilgesniam žygiui, jie kepinant dykumų saulei nukeliavo iki istorinių Dūkštų apylinkių, kur jų vadovai jau buvo paruošę tam tikrą programą. Patyrusios skautės ir patyrę skautais iš žygio pargrįžo tik antros dienos vakare. Vieniems buvo sunkus, kitiems ne toks varginantis žygis, tačiau visi buvo gerai nusiteikę, nors ir truputį pavargę.

Trečiadienį stovykloje vyko skautiški užsiėmimai. Būtent per tos dienos pietus iš žygio pargrįžo ir visi patyrę skautai. Jie įveikė daug kilometrų, kėlėsi per ežerą, statėsi lapines, išmiegoję dvi naktis po žvaigždėtu dangumi nuostabiose vietose buvo pilni teigiamų įspūdžių ir džiaugėsi, kad pagaliau viską įveikė! Po rikiuotes puikiai praleidome laiką prie laužo, vaidindami praėjusio žygio nuostabiąsias akimirkas, žaisdami žaidimus, šaukdami vieni kitiems šūkius ir linksmai dainuodami. O po šios vakaronės jauniausiems patyrę skautai surengė „gazdulkas“, kurios iš tiesų kai kuriuos labai išgąsdino...

Ketvirtadienis – Žalgirio mūšio diena. Ulrichui fon Mc Bibenui metus iššūkį taikiems Lietuvos žemių gyventojams, ėmė šaukliai rinktis savo kariaunas ir ruoštis mūšiui. Skautai išsiskirstė į grupes ir pradėjo statytis katapultas, gamintis šarvus bei vėliavas, kurti karo dainas bei ruoštis finalinei kovai.



Apie 17 val. vietos laiku po riterių kautynių įvyko didysis mūšis, kurio pradžią simbolizavo vėliavos mostai ant Aukuro piliakalnio. Šįkart istorijos pakeisti nepavyko – mūšį (nors ir nelabai garbingai) laimėjo lietuviai! Mūšio metu prasidėjęs lietus tęsėsi per naktį, bet tai nė kiek nesutrukdė stovyklos programai.

Penktadienio rytą įveikėme smagią čiuožyklą, kliūčių ruožą, o patyrę skautai ir patyrusios skautės tuo metu dalyvavo viktorinoje. Artėjant pietų metui į stovyklą ėmė rinktis tėveliai, kuriems buvo įrengta atskira pastovyklė. Į vakarinę, paskutiniąją, rikiuotę sugužėjo visi skautai, jų svečiai, tėveliai bei visi iki vieno miško gyventojai. Kiekvienas mintyse dar norėjo likti stovykloje ne vieną ir ne dvi dienas, tačiau teko ištarti „Iki pasimatymo, iki pasimatymo“. Nors ir nuleidus vėliavas, visų dar laukė grandiozinis vakaro laužas, kurį vedė naujosios vyr. sesės bei kandidatai į skautus vyčius. Uždarymo laužą nutraukė ir visus labai išgąsdino griausmingai atvykę svečiai... – Dazūrijos riteriai! Dėkui Dievui šalia buvo daug tėvelių. Bet, pasirodo, riteriai buvo gerai nusiteikę ir atvyko su gerais ketinimais. Jie supažindino mus su savom tradicijomis, gyvenimu, padainavo savo dainą, parodė, kokie jie stiprūs kovoje ir ilgai neužtrukę išvyko...



Po uždarymo laužo visi ėjo ten, kur juos vedė uoslė – link didžiojo torto! Prisikimšę pilnus pilvus torto dar likome prie laužų paskutiniajam vakarui...

Šeštadienį susitvarkę aplinką, atsisveikinę su visais išvykome, tačiau pažadėjome dar ne kartą grįžti!
16 – oji stebuklingoji pasaka baigėsi, bet su džiaugsmu lauksime pasakos tęsinio....

Dėkojame už bendradarbiavimą:
Lietuvos krašto apsaugos ministerijai
Dūkštų girininkijai
Kernavės girininkijai
Dazūrijos riteriams
Kernavės archeologų bazei
Visiems vadovams, bent kruopelyte prisidėjusiems prie stovyklos organizavimo
Šauniajai virėjų komandai
Visiems miško gyventojams už kantrybę
Vietiniams gyventojams už supratingumą
Gamtai už jos svetingumą
Bei visiems, kurie dalyvavo „Pasakoje be galo“

Iki kitų nuostabių žygių bei stovyklų
Kernavės tunto vadija
Senas Skautatinklis | 2005-08-24