Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-11-09

Ukmergės jūrų skautų žygis – "Žirnajai 2014"

Ukmergės jūrų skautų žygio įspūdžiai aplink Žirnajų ežerą.

Jau antrus metus iš eilės, Ukmergės jūrų skautai organizuoja po truputį tradiciniu tampantį žygį aplink Žirnajų ežerą.

Kodėl antri metai iš eilės ir pusiau tradicinis? – Todėl, kad taip susipažįstame su savo naujais kandidatais, o jie pradeda susigaudyti kur pateko :)

Kodėl aplink Žirnajų ežerą? – Todėl, kad tai vienas didžiausių ežerų Ukmergės rajone, kuriame mes aktyviai buriuojame ir turime dalį programos. Geras krantų pažinojimas būtinas, tuo labiau, kad plaukiojant krantai atrodo kitaip.

Taigi, šiais metais svečių neturėjome, o žygyje dalyvavo Ukmergės delfinų ir Pabaisko rykių valtys, prisijungė viena aktyvi mama Ilona, kuri buvo šio žygio foto reporterė ir puiki stebėtoja-dalyvė.

Einančios į žygį valtys gavo po vieną „draugą“. Tai buvo kartotinė spaustuvės tūta, kurią reikėjo prižiūrėti kaip savo komandos narį. Neleisti „draugui“ paliesti žemės, nesivilkti per šakas, saugoti, o jeigu reikia dėl jo ir pritupimų atlikti.

Kad lengva nebūtų ir, kad priprastume prie naujo „draugo“ ir vienas kito, visi valties nariai pradžioje „draugą“ nešė visi kartu. Sutikome pirmuosius išbandymus pereinant per pelkėtas vietoves, peršokant per upelį ir prabrendant pro dilgėlių laukus ir krumynus. Patyrę visą pirminį džiaugsmą visi pasidarėme skautiškas lazdas. Puikiai supratome, kad kita pelkė susirišus gali būti netokia jau miela. Pasidarius skautiškas lazdas, atradus žygiavimo ritmą ir pradėjus džiaugtis aplinkiniais vaizdais, ties viena nežymia sankryža įvyko „nelaimingas įvykis“.

Praskeltos galvos ir atviro lūžio situacija sustabdė abidvi valtis ir teko prisiminti pirmos medicininės pagalbos įgūdžius. Tuo viskas nesibaigė, nes sužeistuosius valties narius teko transportuoti neštuvais iki artimiausios „ligoninės“. „Ligoninė“ pasirodė tolokai, todėl neštuvus teko nešti apie kilometrą.

Po tokio šaunaus apšilimo visos kitos kliūtys ir iššūkiai atrodė nebaisūs. Kiekvienai komandai teko įsikibti į draugą ir kartu patylėti. Taip jau atsitiko, kad kaip tik toje atkarpoje buvo įlipta į pelkėtą teritoriją. Toji pelkėta delta buvo paramstyta bebrų užtvankų ir tikriausiai dėl šios priežasties dar labiau išsiliejusi iš krantų. Tylomis tariamasi buvo mažiau nei reikėtų, todėl visi valties nariai vietomis lyg tai plaukė, lyg tai brido. Kai ne kurie leido mykiamuosius garsus, kai kurie priešinosi fiziškai, tačiau sykis buvo visi susirišę su „draugu“ - išvengė sausumos ir daugelis žiauriai peršlapo.

Mūsų kandidatas Mantas vienu momentu suprato, kad „nieko nebus“ ir drąsiai nekreipė dėmesio į savo kojų šlapumo lygio padidėjimą. Išlipdamas iš pelkės slystelėjo ir visų nuostabai liko šiek tiek sausas!

Reikia atsakingai pastebėti, kad po šios užduoties komandinė dvasia pradėjo reikštis valties gretose. Įveikiant kliūtis buvo nesivaržant padedama vienas kitam, o prireikus pabėgėti, smarkiai nestabdoma.

Bendram komandos pajautimui ir individualiam susipažinimui, broliai ir sesės buvo suporuoti ir tylomis vienas kitą turėjo palydėti per ne visai lygų Žirnajų ežero pakrantės kraštovaizdį. Užduoties pavadinimas – „Aklojo ir nebyliojo ėjimas“ išduoda visą esmę. Ne visi didvyriškai išstovėdavo ant kojų ir buvo atvejų, kai sesė ar brolis besiridendami nuo statesnio šlaito ar nusiversdami nuo natūralios gamtos užtvaros, išleisdavo nevaldomą garsą.

Atrodytų, kad po tokių užduočių jokie pavojai nebaisūs. Galėdami eiti „normaliai“ valties nariai linksmiau šnekučiavosi tarpusavyje. Ėjimas mišku jau buvo nebaisus, o skintis kelią su „draugu“ tapo įprasta.

Sustojus atsipūsti ir pailsėti, pasimokinome įtempti virves tarp medžių. Tuo, tiesa, susidomėjo daugiau broliai nei sesės, bet čia nieko nepadarysi, tokia realybė...

Pasidarius karstymosi trasą įsivertinome savo jėgas. Kiekviena valtis turėjo pro virves praeiti visi kartu, be išorinės pagalbos ir ne šliauždami, o eidami virve kojomis.

Buvo keletas kojų ir balsų virpėjimų bei staigesnių momentų. Sakyčiau viskas praėjo sklandžiai, niekas nenusivertė ir sėkmingai įveikę šią atkarpą, leidomės toliau.

Praėję pusę ežero krantų stabtelėjome atsipūsti, užsikūrėme laužą, išsitraukėme skanėstų. Sesės net parinko aviečių lapų arbatai. Deja, lapkričio mėnesį dienos trumpesnės, todėl pradėjome jausti, kad ši diena jau baigiasi ir reikia skubėti pabaigti numatytą žygio atkarpą.

Tuo labiau, kad žygio programa tęsėsi. Žygiuodami toliau aptikome Totoriškių piliakalnį, kuris savo statumu nustebino ne vieno žygio dalyvio kojas ir teko vietomis įjungti 4x4 „tankiuko“ pavarą. Kol nesutemo apsidairėme, padarėme bendra nuotrauką ir skubėjome į piliakalnio apačią, kur šniokštė mūsų kitas išbandymas.

Gelvės upelį reikėjo įveikti pasistatant laikiną virvių tiltą. Visi džiaugėsi broliais Mantu ir Kęstučiu, kurie prisiminė „kaip ten ką reikia daryti“. Abi valtys su vadovu ir mama persikėlė sausai.

Greitai temo, todėl dėjomės dviratininkų liemenes, susigrupavome ir tesėme greitąją žygio atkarpą asfaltuotu keliu. Šioje atkarpoje pasižymėjo delfinų valtis, kuri norėdama būti neaplenkiama, beveik visą kelią bėgo.

Žygio pabaigoje valtys turėjo įžiebti signalinius žiburius. Delfinų valties žiburys pakėlė ūpą šiek tiek atsilikusiai ryklių valčiai. Šie, pamatę žiburį, kirto kampą ir atšuoliavę per laukus, įžiebė savo žiburį, prie kurio šviesos mes visi ir įsiamžinome.

Žygio pabaigai išsirikiavome, pasidžiaugėme, kad Europos skautų fondas apsisprendė remti mūsų projektą statant laivus ir susitarėme dėl kitos savaitės sueigų laiko.

Dėkoju visiems ryklių ir delfinų valties jūrų skautėms bei naujiems kandidatams už šaunų žygį.

 

Ukmergės jūrų skautų vadovas

Jonas Dragūnas