Kas Naujo?

Skautų naujienos

2014-10-27

Koks mūsų jaunimo programos tikslas? Vyresniųjų skautų programos reformas prisimenant

Apie jaunimo programą ir jos niuansus

Vyresniųjų skautų vienetuose renkasi šviesiausias ir ambicingiausias skautiškasis jaunimas: pakankamai tikintys skautybės idealais, kad leistųsi įtraukiami į kelis metus trunkančius kandidatavimo žaidimus; drąsūs, nes noro nenumalšina daugybė gandų apie tai, kaip bus sunku ir baisu; žingeidūs, nes sulaukę pilnametystės vis dar nori mokytis ir augti; energingi, nes jaunatviškas entuziazmas tuo metu kaip tik veržiasi per kraštus. 

Naujoji Lietuvos skautijos vyresniųjų skautų programa nėra nei gera, nei bloga. Ji yra tokia, kokie organizacijoje šiuo metu yra vyresnieji skautai. Programoje yra sudėta tai, ko išmokome iš visų kada nors turėtų vadovų, iš visų savaičių praleistų miškuose ir iš visų atsėdėtų sueigų. Programoje trūksta visko, ko mūsų niekas neišmokė, neįdėjo į širdis.

Jos kūrimo istorijos labiau tinka memuarams, todėl norėčiau nuo jų šiek tiek atsitraukti ir plačiau pažiūrėti  į skautišką jaunimo programą.

Ironiška, kad Lietuvos skautijoje šiuo metu vyresniųjų skautų programa yra vienintelė, kurioje atsižvelgiama į ugdymo sritis ir laipsnišką asmenybės tobulėjimą. Ironiška, kad ne vienus metus jaunimo programoje dalyvavę suaugusieji, susirinkę nutarė, kad dar nepakankamai žaidė ir nepakankamai išmoko, todėl jiems reikia pratęsti „išėjimo į pasaulį“ laiką iki 29-erių metų. Ironiška, kad tokį savarankišką žmogų ugdo Lietuvos skautija. Taip yra šiandien. O kokie vyresnieji skautai užaugs po penkių, dešimties, ar penkiolikos metų?

Apie tai diskutuoti galima susitarus, kad, vyresniųjų skautų ugdymas prasideda ne tada, kai tampama kandidatu, o vaikui ar jaunuoliui prisijungus prie skautų. Kuo anksčiau, tuo geriau. Ko gali išmokyti 18 metų žmogų? Jis jau turi būti pasiruošęs gyvenimui ir nekantraujantis stačia galva pulti į jį. Be to, šiek tiek nesąžininga, kad kol dideli vaikai ginčijasi, tikraisiais programos gavėjais nėra kam užsiimti.

Simboliai nėra tikslas

Bendraudami su vaikais nesąmoningai jiems skautavimo tikslu iškeliame kaklaraištį. Kaklaraištis yra toks stiprus statuso simbolis, kad net suaugę žmonės, dėl idėjos prisijungiantys prie judėjimo be kaklaraiščio jaučiasi nepatogiai. Jei jaunesnysis skautas išmoksta, kad viso jo skautavimo tikslas yra vyčio kaklaraištis, kaip galima stebėtis, kad tapęs vyčiu jis praranda motyvaciją veikti?

Būtų neteisinga nuvertinti kiekvienam mūsų labai svarbius ir identifikuotis padedančius skautiškus simbolius, jie pasakoja nuostabias istorijas ir įkvepia tarnauti, tačiau žiūrint iš ugdymo perspektyvų kai kuriais atvejais tampame lengvai fanatiški. Tai nėra gerai.

Užuot siekiamybe laikę pavyzdinį elgesį, nueiname paprastesniu keliu ir sakome, kad šį žmogų turi gerbti, nes jis turi statusą rodantį kaklaraištį. Vietoje to, kad skatintume žingeidumą ir norą mokytis, sakome, kad nemokėdamas penkių mazgų negausi geltono kaklaraiščio. Juokiamės iš pedagogų ir jų vadovavimo, o iš tiesų žaidžiame tą pačią mokyklą su atsiskaitymais, egzaminais ir diplomu, kaip galutiniu tikslu.

Tai turi įtakos ir mūsų jaunimo programos formatui. Pagal geriausius formaliojo švietimo kanonus siekiame, kad viskas būtų labai aišku, konkretu ir apibrėžta. Norime vertinimo skalės sąmoningumo matavimui ir aiškių kriterijų, kaip įvertinti, ar žmogus jau pakankamai sąmoningas tapimui vyresniuoju skautu. Kuo universalesnė vertinimo skalė, tuo geriau ir paprasčiau įgyvendinti programą.

Programa nėra tikslas

Žygis taip pat nėra skautavimo tikslas ir tai, ar nuėjai 20 kilometrų nėra rodiklis, kiek esi vertas savo kaklaraiščio. Buvimas fiziškai stipriu yra tik šeštadalis savybių, sudarančių „gerą skautą“, o 20 įveiktų kilometrų rodo tik mokyklinių standartų fizinį pasirengimą. Jei pernai nuėjau 30 kilometrų, tai šiemet nueiti 20 kilometrų neparodo nieko. Kaip įvertinti, ar per metus patobulėjau ir sustiprėjau? Ir, jei 10 nueitų kilometrų miesto paaugliui yra daug, negi to nepakanka, kad jis ir jaustųsi daug pasiekęs?

Lankantiems šokių būrelius skautų patyrimo laipsniuose esantis reikalavimas apie valso mokėjimą nebus niekaip vertingas. Tiesą sakant, kiekvienas kelis metus buvęs jaunesniuoju skautu, trijų metų skauto programą gali lengvai įvykdyti per vienerius metus, nes naujo ten nedaug. Nuobodumo, skirto ir taip sunkiai gyvenančiam paaugliui skautavimą parodyti kaip dar vieną mokyklą su faktų mokymusi mintinai – per akis.

Vienas dažniausių klausimų apie vyresniųjų skautų programą iš būrelių atstovų būdavo apie tai, kas nutiks, jei žmogus laiku neišeis visos patyrimo laipsniuose numatytos programos ir ar tai nesutrukdys gauti ženkliuko. Realiai ir pačios programos reikėjo tik tiems, kuriems atsakymas į nuolatinį klausimą „ką veikia vyr. skautai“ nebuvo aiškus. Dabar bus aiškiau – laikosi patyrimo laipsnius. Jei laikaisi patyrimo laipsnius esi aktyvus vyresnysis skautas, jei nesilaikai – nepažangus ir neaktyvus. Paprasta, aišku, konkretu.

Ask the boy

Įžodžio metu BP į uniformą įsegdavo skauto ženkliuką. Kaklaraištis buvo tik daugiafunkcinė medžiagos atplaiša, pridedanti atpažįstamumo, bet nesureikšminama.  BP, žinoma, hierarchija buvo natūrali gyvenimo dalis, bet taip pat buvo ir garlaiviai, arkliais traukiami vežimai ir moterų teisių neegzistavimas.

Į programą skautybės ištakose buvo žiūrima labai paprastai. „Skautybėje berniukams“ surašytos visos pagrindinės sritys, kurias reikėtų išmanyti geram skautui, o toliau BP nelabai leidosi į detales. „Ask the boy“ (paklausk berniuko) buvo jo auksinė taisyklė, kurią dalindavo idėjų veiklai pritrūkusiems vadovams. Skautybės idėja buvo ne tik paklausti berniuko, ką gi jis norėtų veikti, bet ir atiduoti jam į rankas visą įgyvendinimą. Kaip kitaip jis išmoks?

Kaip vieną pavyzdžių BP pateikdavo istoriją apie pirmąją savo kelionę į jūra su broliais. Iš anksto paruoštos programos joje nebuvo, bet ji atsirado iš labai konkretaus maisto poreikio. Robertas drąsiai ėmėsi iššūkio pagaminti broliams valgyti. Jam, aišku, visiškai nepasisekė ir grįžęs namo jis įdėjo visas pastangas, kad taptų puikiu virėju. Tam jam nereikėjo jokių patyrimo laipsnių ir specialybės užduočių lapų.

Didžiuojamės Lietuvoje išlaikę skautybės tradicijas, bet jei įsigilintume, tai paaiškėtų, kad bėgant metams formą išlaikėme, o jos turinį pametėme. Gal galėtų būti atvirkščiai?

Mūsų tikslas – asmenybės ugdymas

„Skautybėje berniukams“ yra prierašas, kad skautybė yra vyriškumo ir pilietiškumo mokykla. Skautybė nebėra tik berniukams, tad turbūt teisinga būtų modernizuoti tikslą sakant, kad tai mokykla, kurioje tampi geru, pilietišku žmogumi – vyru ar moterimi.

Tam būtina ugdyti asmenybes. Ne tik vyresniųjų skautų programoje, bet ir kitose amžiaus grupėse svarbiausia yra padėti žmogui atsiskleisti kaip individui ir tobulėti ten, kur jam yra svarbiausia asmeniškai .

Aktyviai, aiškias lyderio savybes turinčiai aštuonmetei visa jaunesniosios skautės programa turėtų būti skirta mokymuisi suprasti savo energiją ir tinkamai ją naudoti. Ji gali tapti puikia būsima skiltininke, pasirodymų režisiere ir vadovų pagalbininke organizuojant darbus, bet ji taip pat turi suprasti, kad yra ne viena ir įsiklausyti į kitas seses bei jų nuomonę.

Tyliam, ramybę ir vienatvę mėgstančiam vilkiukui reikia visiškai kitokios programos. Jei per stovyklą jis susidraugaus su trimis kitais vaikais ir per pasirodymą prie laužo išdrįs pasakyti vieną eilutę teksto, vadovas galės džiaugtis pasiektais rezultatais.

Ateidami į skautus vaikai ir, tarp kitko, suaugusieji, yra labai žingeidūs ir norintys viską kuo greičiau išmokti. Jiems nereikia patyrimo laipsnių, kad išmoktų rišti mazgus – užtenka įsirengiant pastovyklę suporuoti su daugiau patirties turinčiu bendraamžiu. Apie skautų įkūrimo istoriją patys paklaus vakare prie laužo, jei tik prie jo sėdės vadovų. Priesakų mokytis nebus sunku, nes po savaitės stovykloje, kiekvieną galės iliustruoti tikrais pavyzdžiais.

Tokie skautai, sulaukę 18 metų, mažiausiai lauks, kad kas nors jiems sakytų, ką ir kada reikia daryti. Turėdami geras rankas ir galvas mokės jas panaudoti pagal paskirtį. Vyresniųjų skautų būreliai liks vieta, į kurią ateini tęsti savo augimo ir toliau mokytis padedamas kitų brolių ir sesių. Nedrįsčiau tokiems vyr. skautams aiškinti, kaip turi atrodyti jų programa, todėl tikiuosi, kad vieną dieną priims pasėdėti prie laužo ir papasakos, kuo gyvena.

P.S. Jei domitės vyresniųjų skautų programa, rekomenduoju permesti akimis „Rovering to success“ ar Pasaulio skautų judėjimo organizacijos (PSJO/WOSM) rekomendacijas roverių amžiaus grupei. Ten išsamiai surašyti visi svarbiausi dalykai, kurie atsikartoja ir patvirtintoje programoje. Norintys pačio dokumento susisiekite asmeniškai.

 

Straipsnis publikuotas skautiškos minties žurnale Mūsų vytis. Raginu nepataupyt ir įsigyti visą žurnalą!